PRIEŠ MIEGĄ

Aplink buvo pilka. Labai pilka. Ir šaltis alsavo nepadoriai dideliais plaučiais.
     Gvido akys pamažu markstėsi, švelniai virpėjo skruostai... Vienspalve mase aplink pradėjo kažkas judėti. Pamažu. Taip taisyklingai. Gvidas išmerkė iš akių aptemimą ir pilkoji užsklanda tartum pelenė pasakoje ėmė virsti šaltomis Miesto šaligatvio plytelėmis.
     Eiti toliau nebebuvo Prasmės. Pakilti nuo žemės Prasmės nebuvo taip pat. Tačiau penkiametės žingsneliais ant plytelių šokinėjo prasmelė.
     Gvidas nebuvo jos vergas. Tačiau prakaitą šluostanti ranka pakilo. Eiti galinčios kojos – taip pat.  Rūpestingų akių jaunas vyras persimetė per petį dylančią kuprinę, įkvėpė giliai daug neįkvėpdamas ir pakėlė užmerktą galvą į dangų. Metas eiti.
     Pilki Miesto šaligatviai slinko už nugaros. Debesys ir sukarpyti saulės spinduliai šliaužė į kairę. O akys matė viską. Lygiai tiek, kiek ir turėtų.
     Gvidas matė žmonių akis. Visas. Matė švarias, matė užtamsintas, matė užtrumparegintas. Tačiau jį patį regėjo tik trys. Naivios. Atsitiktinės. Ir tokios pat.
     Reikėjo tik žinoti, kur ir kada kurių ieškoti. Gvidas tai žinojo. O eiti galinčios kojos žingsniavo. Jis išsitraukė iš vidinės kišenės „reikalingus akinius“, dresiruoti žingsniai šaligatvį ėmė matuoti nebe tokiais tobulais savo apgalvotais pusbroliais ir rūpestingų akių jaunas vyras nusekė paskui JĮ.
    Tikslą. Kurio akys buvo iš matančiųjų trijulės.
     Sekti žmogų buvo reikalinga, stebėti – įdomu, numatyti jam paskirtį – pavojinga. Temo.
„Reikalingi akiniai“ tapo nebe tokie reikalingi ir klusniai nukeliavo atgal į vidinę kišenę.  Gvidas, kaip visada, nebandė vaidinti Rimto Seklio. Jis rėmėsi logika. Tikslas buvo. O jis – jam už nugaros.
Pilki Miesto šaligatviai vėlyvo vakaro šviesoje virto gelsvais. Po ilgos dienos žmogus žingsniavo. Naiviai. Namo. Lipo laiptais. Rakino duris. Įvirto pro jas nebe vienas. Pamatė pagalvę. Iš arti. Gal net pernelyg.
Patalpoje kvėpuoti liko vienas, už lango toliau tyliai burkavo du pavasariniai paaugliai ir Gvidas patraukė atgalios.
      Savo namuose gali užsimerkti.  Atsimerkti – taip pat. Ilgomis Gvido blakstienomis ritosi šaltas vanduo, rankos, kurioms skirta drebėti (tik) pradžioje, sėmė jį ir pylė, o vonios kambarys rūpestingai apgaubė šeimininką. Akys pakilo. Galiausiai žmogus veidrodyje paklausė – „Kodėl?“
      „Nes. Jis turtingas, apytiksliai supuvusios sąžinės. Turėjo įdomų hobi – nuimti NEkaltybę Mergaitėms. O po penkto bokalo alaus vis populiariau lozunguodavo – „Pasaulis – tai vaismedis, tu – pro šalį einantis, kuris gali skinti. Tai ir skink!“ ,- atsakė Gvidas ir nukulniavo susitepti sumuštinį su jautiena, kurį taip mėgo prieš miegą.
Albus Frenulum