Nesami fragmentai grožio
                                    pasislėpė gėdos miške.
                                    O upėje įšalęs vėjas
                                    į dangų žvelgė verkdamas.
  
                                    Pagelbėt jiems skubėjo Tiltas
                                    kartu su pasakos Žvaigžde.
                                    Tirštam rūke uždegtas deglas
                                    švietė labai keista liepsna.

                                    Sunkiais šarvais aprengti pirštai
                                     išjojo paslapčių medžiot.
                                     Ir slėpėsi fragmentai grožio
                                     urve nežinomos dienos.

                                     Prie tos girios, medinėj pirkioj,
                                     kalbėjo veidrodis, o gal tyla.
                                     Delnais burnas uždengę šnabždės
                                     pelai krosny ir dulkės asloje.

                                     Ar buvo mūšis – kas ten žino,
                                     tik mirkčioja žvaigždė nakty,
                                     o medžiams plunksnas šiaušia vėjas,
                                     netverdamas džiaugsmu širdy.
                                     ...

                                     Ryte tarp upės akmenėlių
                                     ant kranto nubrėžtos tiesos
                                     nesami fragmentai grožio
                                     spindėjo paliesti šviesos...