Vandenys
Ar klauseis, kaip grioviuos
Uždainavo atgyjantys vandenys?
Tai gražiausia giesmė
Po snūdžių ir miglotų dienų.
Ir tyla virš laukų
Kaip anksčiau ausyse nebespengia,
Vėlei klausiu savęs,
Kur einu ir kodėl gyvenu?
Rodos, kraujui mažai
Vietos dar neprabudusioj gysloje,
Nes jis ruošias pravert
Nepatirto dar jausmo lukštus
Ir blogiau, nei mirtis,
Savo kriauklėj savigraužai likti,
Kai nerimsti dėl to,
Jog esi padalintas perpus.
Žemė, rodos, pilka,
Bet mėgink suskaičiuoti jos atspalvius.
Šiurpsta smilgom laukai,
Tako purvas apglaisto batus.
Atsakyk, jei žinai,
Kas vienatvę be liūdesio pakelia?
Ne po gruodo miegu,
Bet kai grumstas prie grumsto priglus?
Krikštą dosniai dalina dangus,
Pastovėkim po juo – gal sudygsim?
Kaip glamonė drovi,
Kada liečiasi du pumpurai.
Alma gyvas vanduo,
Tarsi srautas keliautų link tikslo.
Ar klauseisi vandens?
Taip, nes glėbį tylom pradarai.
Aš klausausi širdies
Tavo kūno kvapu apsisiautus,
Prisispaudus glūdžiu
Tarsi driežas prie šilto akmens
Ir jaučiu, kaip ribas
Tarpe mūsų pavasaris braukia –
Kad galėčiau čia likt
Iki šimtojo mūsų rudens.