Į tuštumą tylėdamas nukrenta žodis
Kaip lietaus lašas nuo žolės ant akmens.
Nebuvau pažinta, kaip šmėkla, nakty pasirodžius.
Qui peut dire où serai demain*?

Liūdesys nekentėdamas sielą skrodžia,
Apžiūri jos nakties pažeistus objektus.
Ir į tuštumą pabėga žodžiai
Nuo manęs pas svetimus, pas kitus.

Kažkada išsiėmusi širdį rodžiau,
O lydėjo mane tik juokas kraupus.
Susirinko nuomonės kaip šalti gruodžiai,
Kaip maras, paskleidęs pavojingus raupus.

Jei kažkas tau dar paliko širdį,
Tu jos neatverk, paslėpk giliai.
Sunku suprasti. Dar sunkiau sušilti,
Kai šviečia tolimų žvaigždžių spinduliai.


*Kas gali pasakyti, kur būsiu rytoj? (pranc., eilutė iš R. Cocciante miuziklo „Paryžiaus katedra“)