Nepopuliari, nemadinga, neglamūrinė mintis – gyventi toli nuo aistrų. Nepasiduoti saldžioms, gundančioms, bet kartu ir žudančioms pinigų, sekso, prabangos ir malonumų vilionėms. Gyventi taip, tarsi visa tai neegzistuotų, tarsi tai būtų kažkur toli. Štai tada ir prasideda tikrasis gyvenimas, tikroji ramybė. Kai nieko nesieki, dėl nieko nesiplėšai. Kai nepavydi, nenori kažko „perspjauti“, tiesiog gyveni taip, kad žmonės tave minėtų geruoju, bet specialiai nesistengi būti giriamas – tiesiog darai tai, ką moki, darai tai iš visos širdies, elgiesi dorai, sąžiningai ir teisingai. Tai absoliučiai nesunku. Ir tai, ko gero, mažiausiai beprasmiškų sąnaudų pareikalaujantis gyvenimo kelias.

Aistros, pavydai, emocijos, muštynės dėl meilės ir dėl išdavysčių, turtai, noras pralenkti kitus, noras pasipuikuoti, noras „nebūti prastesniam“... Ar tau to reikia? Gal ir reikia, bet tai jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Švaistyti savo gyvenimą aistroms, degti nuolatinėje emocijų ugnyje, blaškytis tarp euforijos ir įniršio, tarp puikybės ir pavydo, siekti, nepasiekti, nusivilti... Ar verta savo gyvenimą švaistyti tam? Juk jis ir taip trumpas. Tie žmonėms (ir tai dar ne visiems) duoti 70–80 metų yra labai trumpas laiko tarpas, kaip akimirka begalinės Visatos laiko eonų atžvilgiu.

Nejaugi verta visą savo gyvenimą pragyventi lėkime, įtampoje, nuolat galvojant „va turėsiu tą ir aną, pasieksiu tą ir aną, tada jau gyvensiu“ – o gal to net nebus? Gal nepavyks? Gal rytoj prasidės karas? O dažniausiai būna taip, kad pasiekus tą savo asmeninį tikslą ir patenkinus savo ego ar materialinę padėtį, pasidaro visko maža, atsiranda nauji poreikiai. Ir vėl plėšytis? Vardan ko? Juk tai paprasčiausia tuštybė. Ko gero, ne veltui visi šie dalykai yra laikomi NUODĖME?

Kai gyveni be aistrų, be neišmatuojamų norų, be ambicijų, tik tada imi jausti tikrą gyvenimo skonį. Nes gyventi reikia šia diena, ne rytoj, ne „kada nors“. Kiekviena diena yra viena ir ji niekad nepasikartos, o tai, ką turi čia ir dabar, ir yra tavo gyvenimas, ir reikia tuo mokėti džiaugtis.

Gyvenimas, paprasta kasdienybė yra pilni nuostabių dalykų – paprastų, kasdieniškų, bet nepakartojamų ir spalvingų. Tiesiog nueiti vienam pasivaikščioti po vakarėjantį, spalvingų šviesų nušviestą miestą ar po gamtą, kuri tokia skirtinga ir įspūdinga visais metų laikais, pabendrauti su draugais ar bendradarbiais, pasijuokti, padiskutuoti apie gyvenimą, sužinoti jų požiūrius ir išsakyti savo, padėti tėvams tvarkytis darže, perskaityti naują knygą... Kam tie turtai, kam ta prabanga, kam tos meilužės, hiperromantizuotų meilių poreikiai, neišmatuojamos ambicijos? Argi tai gali atstoti tuos paprastus, kasdieniškus dalykus?

Žmogiškos aistros ir beprotiški, neriboti norai tik užgožia tai, kas gyvenime svarbiausia. Juk netgi problemos ir kažkokios bėdos, be kurių nė vieno iš mūsų gyvenimas neapsieina, mus kažko išmoko, užgrūdina, todėl ir jas reikia priimti kaip labai svarbias gyvenimo pamokas. Sunkias, bet, ko gero, reikalingas – juk ir prieš mums gimstant niekas nežadėjo, kad gyvenimas bus rožėmis klotas. Netgi ta laimė, kurios visi taip siekia, tėra tik iliuzija, nes visi jos nori, bet niekas neturi.

Apskritai, vadovautis gyvenime emocijomis yra didelė klaida. Pasidavus joms, galima labai stipriai pasigailėti. Baisiausi dalykai – nuo savižudybių iki išprievartavimų, įvyksta būtent kaip nevaldomų emocijų padiktuoto karštligiško „proto užtemimo“ pasekmė. Visi geriausi, protingiausi ir logiškiausi sprendimai yra pasiekiami būtent šalto proto, logiškų pamąstymų dėka. Ne visada tai įmanoma, aišku. Bet mes tam ir žmonės, kad išmoktume save valdyti.

Emocijos yra primityvios, jas turi ir gyvūnai, būtent instinktais ir emocijomis jie vadovaujasi. Bet mes esame žmonės, mes turime protą, kuris būtent ir yra ta Biblinio panašumo su Dievu pagrindinė priežastis. Mes esame milijonus metų trukusios evoliucijos, Dieviškos kuriamosios Visatos jėgos veikimo rezultatas. Tai gal ir elkimės atitinkamai?

Kai jaunystė ima baigtis ir po truputį pradedi artėti prie vadinamojo „vidutinio amžiaus“ (o vidutiniu amžiumi laikyčiau gyvenimo dalį tarp jaunystės ir senatvės, t. y. tarp 30 ir 65 metų), trisdešimtmečio riba tampa gerokai artimesnė, negu jau senokai praėjusio dvidešimtmečio, kai gyvenimas jau truputį pradeda lamdyti ir truputį nuleidžia ant žemės visas kvailas ambicijas ir emocijų protrūkius, tada po truputį pradeda ateiti supratimas: „praktiškai visos klaidos, kurias teko iki šiol padaryti gyvenime, buvo padarytos per pasidavimą emocijoms“. Deja, tai tiesa. Kokia išvada? Daugiau valdyti save ir vadovautis protu, o ne jausmais.

Verta atsitraukti nuo žmogiškų aistrų sūkurio ir gyventi, tarsi stebint gyvenimą iš šalies. Meilės melo - dramos, žmogiškųjų nuodėmių liūnas, godulys, gašlumas, intrigos... Gyveni, stebi, bet nesiveli į tai, ir dar patari kitiems žmonėms, kurie užsižaidė šita visa tuštybe. Tai ne puikybė – tai paprasčiausia logika.

Puikybė prasideda tada, kai bandoma parodyti „va koks aš protingas, jūs visi durni prieš mane“. Toli gražu ne. Jeigu manai, kad tavo patirtis ar pastebėjimai apie gyvenimą gali būti kažkam naudingi ir padėti neiškrypti iš tiesaus, doro kelio ar sugrįžti į jį – reikia tuo pasidalinti, padėti ir patarti aplinkiniams (aišku, būna tokių, kurie nenori, kad jiems padėtų – ką padarysi, tai jų pasirinkimas), bet ne laikytis visa tai sau pačiam ir didžiuotis savo „protingu elgesiu“. Juk pagal musulmonišką mokymą, nesidalijimas naudingomis žiniomis, kurios gali padėti kitiems, taip pat yra nuodėmė prieš Dievą.

Visada prisiminsiu savo a. a. bobutės, gyvenime mačiusios šilto ir šalto, pasakytus žodžius – „reikia gyventi ant visko nusispjovus, tada bus gerai“. Nusispjovus jokiu būdu ne ant artimų žmonių, ne ant padorumo ar moralės, o ant tų visų aplink mus esančių pagundų, aistrų ir norų, kurie labai greit įtraukia į savo liūną ir atitraukia nuo gyvenimo. Mano namas ne toks prašmatnus, kaip kaimyno? Ir gerai. Niekas manęs nemyli, kaip serialuose? Ir nereikia. Svarbu, kad esi gyvas ir sveikas, turi pavalgyti ir stogą virš galvos, o visa kita – absoliučiai nėra svarbu.

Tokių išvadų dažnai prieina žmonės, nugyvenę gyvenimą, išmokę jo pamokas ir supratę, kas yra svarbiausia. Ar ne geriau būtų vietoj savų klaidų darymo ir mokymosi iš jų (pakankamai skausmingo, beje) perimti svetimą per gyvenimą sukauptą išmintį ir pasimokyti iš ne iš savo, o iš svetimų klaidų? Gal taip būtų sutaupoma daugiau brangaus gyvenimo laiko ir mažiau be reikalo blaškomasi aistrų ir nuodėmių šunkeliais, o greičiau pavyktų išeiti į tiesų ir dorą kelią?