Per šniokščiantį vėją ir skambantį lietų,
Savęs negalėjai tu aiškiai girdėti.
Nešiojai lyg rūbą vis sąmonę vergo,
Tačiau tavo siela taip būti pavargo.
Ji nutarė pančius į ugnį sumesti
Ir laisvėje mokytis augti ir bręsti.
Ji nutarė žvilgsnį vis kreipti į dangų -
Tenai, kur išėję savuosius aplanko.
O tai, kas lig šiol lemta buvo iškęsti -
Tik tam, kad galėtum Gyvenimą švęsti.