Iš labdaros – per didelius vargus – gavau aš duonos kepalą.
Ir dar pridėjo pilką gyvsidabrio tepalą,
Kurį aš panaudojau tam, kad galvoje išnyktų fauna.
Gi duoną sulesiau, atėmęs iš šunelio kaulą
(Anoks jau čia baisus nusikaltimas,
Kuomet auka net neparašo pareiškimo).
Buveinėj požeminėj savo atlikau remontą smulkų.
Jaukiau dar būtų, jei susimontuočiau gultą,-
Tada drybsočiau šiluminėj kameroj kaip koks nusigyvenęs lordas
Ir pasikviesčiau draugą – tą, kurs turi sudėvėtas kortas.
Sumestumėme „akį” (kad tik kaladėje bent kelios damos būtų),
Dar pavaišinčiau jį susmirdusiais kopūstais (juk vis tiek supūtų).
Galop prikibčiau ir išmėžčiau bičą lauk, kaip tikras šeimininkas vagį
Ir, dangtį užsivožęs, ant vamzdžių parpčiau sau ramiai į akį.
Gal susapnuočiau, kad geriu „Troinoj” odekoloną
(Šitam dalykui man niekad nereikia kompaniono),
O gal – kad Vytauto keliais ant kumelio varau į Juodą jūrą...
Nors, atvirai pasakius, nuotaika tokia, kad noris ją susukt į kokią miniatiūrą...

Voldemaras Zacharka