Niekas lašo vandens nepaduos
Ir niekas duonos riekės neatneš.
Tik žvilgės sielos randuos
Skausmas. Šitai žinom tu ir aš.

Vienišas vėjas širdį sugels,
Ašaras nuplaus lietus.
Ir Žemėj nebebus rudens,
Būsim tik vėjas, aš ir tu.

Aš žiūrėsiu į tolstantį vėją
Ir žinosiu, kad jo nebebus.
Būtų derėję, bet neskubėjau,
O pasaulis pasirodė niūrus.

O po to niekas manęs neprisimins.
Nuskris balta rudens gija,
Lengva kaip sudžiūvusi širdis,
Paklydusi smulkiam lietuje.