Juodas dangus lyg košmariško sapno
Temidė šypsos kraupia šypsena.
Svarstyklės krypsta link kito krašto...
Ir štai nusirito galva... dar viena.
Žybsi raudonai plieninė saulė,
Kraujo lašais krinta žemyn.
Krištolo ašmenys galvą nurėžę
Grįžta prie kojos  artyn...
Granitinę knygą verčia iš naujo
Sprendimas nuaidi tolyn.
Kardas pakyla... ir nusileidžia
Nurisdamas galvą žemyn...
Taip ir kartojas naktinis košmaras
Naktis iš nakties vis baugyn.
Ir slankioji vienas kaip pasmerktasis
Sužvarbusioj saulėj žiemos.
Nukirsdintą galvą prisimeni ryškiai
Ir baisiai bijai tamsumos...