Tas, kuris metai iš metų šnabždėjo širdžiai
Neskaičiuoji pirštais blakstienų.
Nebevirpini mano lūpų saldžių,
kaip tai darydavai žydinčia puriena,
kol aklinėdavom tarp ūkanotų miškų.
Nebučiuoji daugiau mano skruostų.
Nebeglostai mano banguotų plaukų,
atmestų vieninteliu mostu
tarp nostalgiškų aguonų laukų.
Nebevaikštai kaštonais jau ir mano kaklu.
Neužkiši už ausų ir sruogų juodų,
kurias bandei nudažyti geltonu lapu,
kol gulėjom po medžiais, ant pievų drėgnų.
Nebesimėgauji mano tyru jau balsu.
Nematai veide to šypsnio ir kerinčių mėlynų akių,
dėl kurių kovojai su stingdančiu speigu,
kol šokom ant ledo ir barstėmės sniegu.