Gaidų lapus dėliojo ant grindų. Tai buvo sena, suplyšusi, savo amžių seniai atitarnavusi partitūra. Greičiau, – atskiri jos lapai. Franco Šuberto „Nebaigtoji“ simfonija. Tarp lapų jis stengėsi išlaikyti  vienodus atstumus – tiksliai pagal simfoninio orkestro schemą. Garsiai komentavo:  „Čia pirmas smuikas, o čia – antras... Čia antras – pirmas, antras – antras... Čia – altai, o čia – violončelės, kontrabosai, klarnetai, fleitos ...“

Skubėjo apsivilkti fraką. Užsidėjo peruką. Balta teatrine pudra pasipudravo veidą ir rankas. Tuomet dešiniąja atsargiai, lyg liestų brangumynus, paėmė batutą.  Pasitempė, iškėlė  smakrą, lėtai  nužingsniavo palei sieną ir sustojo priešais įsivaizduojamą orkestrą. Pakėlė rankas ir...  Sustingo. Lyg lauktų jam vienam suprantamo pradžios ženklo.

Laukėme ir mes. Žiūrėjome į jo iškeltas rankas, labiau panešėjančias į pamišėlio galūnes, baltą veidą,  mimiką, primenančią Herbertą fon Karajaną, kai jis, žiūrėdamas į partitūrą, girdėdavo viso orkestro skambesį.  Gilios tamsios jo  akys  sakytum  prašė vieno vienintelio dalyko – dėmesio  ir  pagarbos  šventajai misijai.  Pagaliau, giliai įkvėpė ir užsimojo...

Mes netikėjome tais burtais... Tačiau klausa negali juk meluoti! Skambėjo Franco Šuberto „Nebaigtoji“...  Melodijų pynė, kurių, jei kartą jau esi girdėjęs, niekad  nepamirši. Skambėjo ji! Skambėjo!

Jis dirigavo. Ne, nedirigavo. Greičiau šoko.  Ir ne tik. Blaškėsi, voliojosi, raičiojosi ant grindų. Ir šaukė.  Šaukė padrikus muzikos terminus, kažką apie amžinąją pradžią, amžinąjį ritmą ir spalvas... Ore skraidė prieš tai tvarkingai sudėlioti gaidų lapai. Muzika vis stiprėjo, pasiekė  forte fortissimo. Tuo tarpu balsas jo silpo. Kimo. Blyško akys...

Kai „Nebaigtoji“ baigėsi, jis nebejudėjo. Ramiai. Gulėdamas. Išėjo.


2003