Matau ne vakarą – gal nerimą vėjuotą,
Ar jūrą šniokščiančią, tamsėjančiom pėdom
Ir mojantį rūkais šėšelį, kad sustotų
Išvargęs laikas šilko prietėmoj.
Kad būtų nutylėtas sapno vardas
Ir neateitų maldai kankinys,
Kuris meluoja vakarais kas kartą,
Kai sako man, kad niekada negrįš.