Melsvon skaron visadu insisupįs,
Apsjuosįs kvietkais ir vainikais žaliais,
Vienų šonų inrėmįs Neres upen,
Gediminą kalnas kavoja senatį giliai.

Čia užlipį pasisemiam tvirtybes.
Kaip maldąs spakaini klausam mes tyląs.
Ale, rodas, girdim — trimitai šaukia...
Ir mūsų širdys amžiais jąs vis kartąs.

Insdemėkim šitų kalną tylų galingų.
Neažmirškim, mūsų proteviai — laisves kariai.
Anų žygdarbiai ilgam širdin instringa
Ir anys lydes Letuvas žmones amžinai. 


P. S.: kavoja — slepia