Anksčiau ar vėliau ateina ta diena, kai pajunti, kad tavo gyvenimas nesitęs visą amžinybę, kaip tai atrodė vaikystėje. Anksčiau ar vėliau supranti, kad laikas lekia greitai, siaubingai greitai, kad net nespėji pajusti, kada praeina savaitė, mėnuo, diena… Gyvenime, kur tu skubi? Juk tau taip nesenai buvo tik aštuoniolika. Taip neseniai baigei mokyklą, buvai kupinas planų, svajonių, maksimalizmo kupinų fantazijų. Kur visa tai?

Tu dar jaunas, tau dar gana toli iki trisdešimties, bet nepaisant to, vis labiau jauti, kad laikas su kiekviena savaite ir kiekvienais metais lekia vis greičiau ir greičiau. Ar pameni, kaip tėvai vaikystėje sakydavo, kad nespėja gaudyti lekiančių dienų, kaip močiutė bėdavodavosi: „Jau laikas mirti, o atrodo, kad dar net negyvenau”. Tu nesuprasdavai, juokdavaisi. Atrodė – na ką jie šneka, ką jie supranta. Tau kiekviena diena ilga, saulėta, spalvinga, kupina atradimų ir naujovių. Bet dabar… Nejaugi ir senatvė taip greit ateis?

Pakeli akis į žvaigždėtą dangų ir žvelgi į beribes Visatos platybes. Giedra, šilta vasaros naktis, danguje driekiasi pilkšva Paukščių Tako juosta, žvaigždės didžiulės, kaip obuoliai. Netoliese ošia ežeras. Sunku net suvokti tą visą begalinę Visatos platybę. O mes… Mes tarsi bakterijos indelyje ant laboratorinio stalo. Gimstame, trumpai egzistuojame ir mirštame, užleisdami vietą kitiems. Juk kiekvieno iš mūsų gyvenimas – tai trumpa akimirka Visatos ir amžinybės akivaizdoje. Juk visatos mastu mes esame kur kas smulkesni padarai už bakterijas, virusus.

Įdomu, kaip iš šalies atrodo mūsų civilizacija? Ko gero, kaip skruzdėlių ar termitų kolonija: visi lekia, skuba, stato skruzdėlyną, vieną pavargusią ir pasenusią skruzdėlę keičia kita. Statomas didžiulis skruzdėlynas, kuris gyvuoja trumpą akimirką. Trumpą Visatos akimirką, į kurią telpa tiek daug. Neišmatuojamai daug. Nes kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai ištisas atskiras pasaulis, vos ne atskira Visata kiekviename iš mūsų.

Smulkūs, bet nejaugi absoliučiai nesvarbūs?

Juk negali viskas, dėl ko gyventa, kentėta, džiaugtasi, vargta, visas tas milijonų džiaugsmas ir ašaros, viltys ir vargai – tiesiog šiaip imti ir pranykti be pėdsako. Negali visa tai išnykti be žymės, negali visa tai būti beprasmiška. Nors mes ir smulkūs, trumpaamžiai, bet turime kai ką neišmatuojamo ir neaprėpiamo – savo sielą. Sielą, kuri kaip atskira Visata, gyvena kiekviename iš mūsų, ir aprėpia tai, ko tas grubus, fizikinis, materialus lygmuo neaprėpia ir aprėpti negali. Mes daugiau nei bakterijos, daugiau nei skruzdėlės. Taip, jos stato puikius milžiniškus namus, bet ar kas matė, kad skruzdėlės puoštų savo namus margaspalviais lapų raštais ar miško gėlėmis, kaip kad margina, įvairiomis spalvomis ir raštais gražina savo namus visos pasaulio tautos, nuo Afrikos ndebelių, Šiaurės Amerikos atabaskų iki ūkanotos rytų Europos lietuvių?

Ar kas matė kniaukimu melodijas išgaunančią katę?

Ar kas matė paukštį, kuris skristų pasižiūrėti, kas yra kitame miške ne dėl biologinio išgyvenimo būtinumo (prasimaitinimas, saugumas), o tiesiog dėl to, kad jis NORI žinoti, kaip sudarytas jį supantis pasaulis?
Argi visas ši Dieviška proto ir sugebėjimo kurti kibirkštis mumyse galėjo atsirasti iš niekur, ir ar tai gali tiesiog imti ir pranykti be pėdsakų? Tu netiki. Tu negali patikėti tuo. Juk ir sakoma, kad mes vieninteliai sukurti pagal Dievo paveikslą…

Stovi prie ežero, ant kurio kranto snaudžia senas tavo protėvių kaimas, šviečia žvaigždės, tamsoje į dangų šauna bažnyčios bokštas, tarsi norintis pasiekti tai, kas (atrodytų) yra nepasiekiama. Tamsoje ošia ežeras. Kaimo kapinėse ilsisi tavo proseneliai.

Tavęs dar nebuvo – ir ežeras ošė.

Tavęs nebebus – toliau ežeras oš.

Ir Paukščių Takas danguje bus toks pats, kokį jį matė tavo proseneliai. Tokį patį jį matys ir tavo anūkai. Džiaugsis, kentės, linksminsis, liūdės... Lygiai kaip ir tu, ir kiti prieš tave.

Bet visa tai ne veltui. Visa tai NEGALI būti veltui. Gal tu ir ne viską žinai, gal tu ir silpnas prieš beribę Visatą ir jos jėgas, bet kažkur giliai jauti – tai, dėl ko gyveno daugybė žmonijos kartų, dėl ko gyveni tu, ir dėl ko gyvens kiti po tavęs – visa tai nepradings bė pėdsako.

Nes gyventi – VERTA!