Ausai švilp
Nueinu pas gydytoją.
– Kuo skundžiatės? – ans klaus.
– Ausai švilp, – atsakau. – Iš sykio švilpė dešinys ausys, paskui pradėjo švilpt ir kairys. Dabar kairys ausys švilp tokiu garsu kaip pirma dešinys, o dešinys – dvigubai garsiau. Švogeris pasiūlė: „Tuojau sutvarkysiu!" Ir kaip pils su savo betonuotojo sauja kairyn ausyn! Kažkiek tikrai sutvarkė, nes nuo tąsyk abu ausai švilp vienodai. Kaip garvežys, pamatęs, kad priešais jį bėgiais ein savižudys.
Daktaroidas man tik – brūkšt! brūkšt! – receptą su savo vištos kojos rašysena. Ir bebro smegenim, nes mane, šešiasdešimtmetį senį, Gargaliūnaite pavadino. Kokia gėda – mergautine pavarde! Mat, pamiršo prieš mane apsilankiusios cypdavatkės medicininę kortelę į šalį atidėt, tai nuo jos pavardį ir nuskaitė. Aš širdingai padėkojau už savo paties apsilankymą ir patraukiau į vaistinę. Ten nusipirkau bonkialą vaistų ir parspyruokliavau namo blynus kept. Kol parėjau, pamiršau, kad pas daktarą buvau. Gliukozė prakeikta – senatvėj atmintis sušlubuoja. Na, bet blynus ir su gliukoze išsikepu, tik dažnokai juos gaisrininkai nukaičia. O aš po to pusę dienos vaikštau kaip ežiukas rūke – kol dūmai kambariuose išsisklaido.
Šįkart blynams neradau aliejaus. Gerai, kad pasimaišė po akim ta bonkutė iš vaistinės su užrašu „Ricinos aliejus“. Tai ant to aliejaus prisikepiau ir prisikirtau, kapotą atsidaręs. Kai atsiraugėjus iš burnos pasklido baisiai smačnas „džinas” ir vėl pradėjo ausai švilpt, primečiau, jog reiks tuojau pat dėl to prakeikto ausašvilpio į daktarą kreiptis. Kiek aš čia galiu pakampiais spyruokliuot su smegenuose kaukiančiom aliarminėm sirenom?! Tik dar kiek palauksiu, kol blynai apsivirškins, o tada tualete iškrovą atlikęs ir šutinsiu, reaktyvinę pirdilką pasijungęs.
Voldemaras Zacharka