Tu skaldei titnagą kalne,
papėdėje aš kursčiau ugnį
 
tavo plaukai – sakytumei nagais
įkibusi naktis, kuri neatsiplėšia,
 
akių spalvos nepamenu,
gal kažkuri: smaragdo, vandenyno, debesų,
retai pažvelgdavau, matydavau dažniau batus
kiauraraščių išmargintus...
 
Netgi nepamenu į ką tu panašus?
 
Netgi vėluodavai per daug ilgai!
 
ir tikinai nespėjęs – manęs vesti,
trejus metus lyg susitarę
užstrigę buvo traukiniai, užšalęs paštas,
deja deja...
 
Ar jau laimingas?
 
Per nuotrauką pasklidus tavo šypsena,
įsipešiojus kupeta plaukų
kaip ir seniau, kaip ir tada
pritvinkusi nakties gūdumo,
 
ugnikalnis užgesęs peizaže,
šalia keli aborigenai, jie nepozuoja
 
sakytumei nebūtų svetimų,
nebūtų nereikalingo veido!
---------------------------------
dabar tik supratau į ką tu panašus,
deja, šiam kartui – vėluoju aš.