Rūkas

Šiąnakt laumės išpils rūko dar vieną indą,
Atspindžiai mėnesienos purve nesiteps.
Pamažu, pamažu viskas rimsta, užminga,
Tik ne tas ilgesys, kuris ieško tavęs,
Kuris tikisi rast, ką pametęs, be kelio,
Kurs be garso pradaro kiekvienas duris,
Kurs nuo savo svajonių apsvaigęs apsalęs,
Ir ką pats su savim nesumano daryt.
Lyg stiklinėj audra, tarsi sieloje vėjas,
Tarsi pašto karvelis, paleistas namo.
Nesvarbu, kad naktis, kad jau metas ilsėtis –
Ilgesys pabudės, pasvajos, nemiegos.
Tik vidurnakčio burtams atlėgus už lango
Nuo švininių minčių kniubti ima galva –
Jau tikiu, jog pravėrus žaroms juodą dangų,
Tarsi sapnas graži bus naujoji diena –
Iš miglos išsiners ten slėpti orientyrai,
Link tavęs nuskubėsiu netiestais dar keliais.
Vėjo blaškomos miglos į debesys yra –
Ilgesys net nulytas tikrai nepaleis.
Kur sutiksiu tave? Netikėtai. Pradžiugsiu –
Juk ir tu link manęs jau kiek laiko eini.
Vakarėja. Migloja. Dabar tai nerūpi,
Nes ir laumėms drovu. Mudu liekam vieni.
Nijolena