Gyvenimo diržas
 
  Nuo mažens esame įpratę prie diržo; dauguma netgi paragavom! Vėliau, kažin kiek paaugę, iš knygų prisiskaitėm apie indėnų „suvenyrinius diržus“, atriektus nuo galvos ar iš nugaros. O kas iš mūsų nesvajojo apie karatė diržą? Tik – „jaaa!!!“ – ir priešininkas ant grindų. Lyg koks Grybauskas būtum!
   Visi diržai geri, gal tik pakaruoklio nelabai – kaklą veržia, kvėpuoti neleidžia. Na, dar man nelabai priimtinas Šachido diržas, nes jo nesusiverši, kad ir porą granatų išmetęs.
  Tai būkit tokie geri ir dabar pasakykit: nešioti man kokį nors diržą, jei pilvas daugiau nei šimtu kg bekonienos sukomplektuotas? Ar paromis iš nudistų pliažo neišeiti, kad nuolatos ant žemės netikėtai nusmunkančios kelnės rūpesčių nebekeltų? Petnešų ir panašių nesąmonių nesiūlyti.

Gyvenimo ilgis
 
   Parduotuvėje užklupau akciją tualetiniam popieriui. Už pusę kainos. O kas pigu, tą aš perku, nors ir kaip nereikalingas daiktas būtų. Gi čia – baltas toks, minkštutėlis, švarus – kaip sniegas. Pagalvojau apie nevienkartinį panaudojimą ir nusipirkau pakuotę su dvylika rulonų. Parsinešęs pasidėjau gražiai ant spintos, kai staiga nė iš kur draugas svečiuosna prisistatė. Ilgai žiūrėjo į tą popierių, paskui pirštu perskaičiavo, kol galų gale paklausė:
  – Tu ką, pensne (suprask, pensininke), tiek ilgai gyventi susiruošei?!
  – Geras klausimas, – atsakiau kaip koks kandidatas į prezidentus per tele-de-batus. – O daugiau klausimų bus?
  – Ne, – priblokštas netikėto politinio laviravimo pasimetė bičiulis.
  – Tada atsakymų – tuo labiau, – nukirtau provokaciją pačioje jos užuomazgoje.
  Dabar man pasistojo klausimas: o kodėl nepakeitus įkyrėjusio gyvenimo mato – metų – kiek naujesniu: tualetinio popieriaus rulonais? Juk kaip nuostabu būtų antkapyje matyti iškalta: „Išeikvojo 2357 baltojo popieriaus rulonus ir mirė, daugiau nieko gero nuveikti nespėjęs“. Ir skaičius koks įspūdingas! O jeigu dar metrais išvyniojus paversti? Būtų ne kažkoks miniatiūrinis skaičiūkštis – 100 metų...
  Gal padėtumėt argumentuoti rimčiau? O tai mano proto baterijos baigiasi.

Gyvenimo klausimas
 
   Kai toks klausimas iškilo Leninui, tas sifilitikas paėmė ir parašė veikalą, kurį vėliau visi skaitė po automato vamzdžiu.
   O dabar tas klausimas iškilo man. Ką daryti? Nugi nors imk ir pasikark. Degtinė tai baigiasi...

Gyvenimo košė
 
  Į šį pasaulį kiekvienas iš mūsų ateina su savo katilu ant sprando. Dar kūdikystėje, vos išvydus mus supančią aplinką, į šitą kol kas tuomet tik katilėlį pradedama krauti viskas, kas pravers būsimai košei. Galų gale vaikystėje indas užkaičiamas, ir ta košė pradeda virti. Paauglystėje viralą pakartinam pipirais, pasūdom druska bei prikraunam įvairiausių reikalingų-nereikalingų prieskonių. Ypač srėbalas sukunkuliuoja ankstyvoje jaunystėje, kuomet katile pasklinda vištienos ir gaidienos skonis. Kai kurie individai šiame brandos periode gali prisivirti košės tiek, kad paskui ją anapus spygliuotos vielos srebia didesnę savo gyvenimo dalį. O individėms tuomet būtina saugotis itin karštai besibučiuojant nepraryti baliono, būtent kas neretai ir nutinka.
  Sulaukus maždaug trisdešimties, košė pagaliau suverda, ir mes priimam sprendimą ją nukaisti. Vėliau ji kartu su katilu vis aušta ir aušta, o mes – kad ir kaip bebūtų keista! – ją ne suvartojame maistui, bet vis papildome katilo turinį. Ir kiekvienas košės stengiamės įsikrėsti kuo daugiau, nes pagal jos kiekį yra nustatoma mūsų išmintis! Galų gale to viralo nebelieka kur krauti, nes katilas būna jau perpildytas. Pikti jauni liežuviai galop nuspendžia tą KOŠĘ pervadinti į KRIOŠĘ; gi mes – taip tos košės ir nevalgę, o tik pažįstamiems bei svetimiems aprodę, kiek daug jos turime! – padedam šaukštą į šoną bei kojom į priekį išvykstam į paskutinę nemokamą ekskursiją kur nors ramaus poilsio apipušinėto kalnelio papėdėje. Kartu su sklidinai prisidrėbtu katilu tos velniaižin ko bevertos košės! Gi tada ta košė su visu puodu – tarsi koks lobis – užkasama, ir apie ją greit visi pamiršta.
  Tai dabar jūs man sakykit, koks yra visas šio nutipento gyvenimo tikslas?

Gyvenimo morfologija
 
   Pagavau žuvį. Pagavau vagį. Pagavau kampą. Visa tai gerai.
   Bet...
   Pasigavau kompiuterio virusą. Pasigavau AIDS. Pasigavau paukščių ar kiaulių gripą. Tai jau labai blogai.
   Sangrąžinė dalelytė, pasirodo, suteikia žodžiui neigiamą prasmę, jį sugadina.
   Ką tik aplankiau draugą. Susiruošus namo, jis norėjo nudžiuginti:
   – Taksą tuoj išėjęs gatvėje pasigausi, čia jų daug važinėja.
   Galvoju sau: „Na, jau ne, labai didelis ačiū. Verčiau tu pasigautum kokią gonorėją“. Juk nelinkėsi geriausiam bičiuliui ŽIV!

Gyvenimo netektis
 
   Parsivedžiau bobą. Prieš pusvalandį susipažinom, prieš dešimt minučių sugulėm. Visas tas dešimt minučių musė aplink pliką subinę zirzė – dėmesį blaškė, tai labai įsiutau. Pasiėmiau šalimais visada besimėtančią musmušę ir tvojau. Kaip sako rusai, „napoval“...
   Tada paaiškėjo, kad mano naujoji boba yra iš gyvūnų apsaugos draugijos, tad man teko išklausyti netrumpą paskaitą apie mamutų išnaikinimą dinozaurų fone. Kai kantrybės atsargos išseko, plojau prelegentei ta pačia musmuše į dešinį žandą. Nes esu kairiarankis. Vietoj to, kad katalikiškai atkištų kairįjį, kam aš jau buvau pasiruošęs, ji pasičiupo savo ryšio priemonę ir puolė maigyti mygtukus. Matyt, stresas ištiko koks nors parapsichologinis. O po kelių minučių mano apartamentuose jau zujo „vasarotojų“ (iš Vasaros 5) brigada. Mano naujai pažįstamai žmonės baltais chalatais padarė pastabą, kad tai jau kažkelioliktas jos organizuotas iškvietimas per pastarajį mėnesį, ir vis iš skirtingų adresų. Tada įsikišau aš, pareiškęs, jog tai maniakė-gamtosaugininkė ir kad nebenoriu su ja turėti jokių reikalų. Kad jau taip, „vasarotojai“ ponią išsivežė.
   O aš palikau pats su savim mąstyti. Gerai tai musei – net laidotuvėmis giminaičiams rūpintis nereikia. Tik trykšt – ir viskas! Ant sienos prilipęs gyvenimo fragmentas telieka...

Gyvenimo pinklės
 
  Mano kaimynas išgėręs dažnai praranda seksualinę orientaciją. Ne, jis ne žydras. Tiesiog sumaišo lovos galus. Štai kad ir vakar – bučiuoja per miegus savo pačiutę ir galvoja: nuo kada gi pas bobą pradėjo augti ūsai?! Pamąstė, pasvarstė, o tada nusprendė: reikia iš kojūgalio ant pagalvės persiversti.
  Išties klaidūs tie gyvenimo labirintai...

Gyvenimo sūpynės
 
   Vakar nuėjau pasisupti. Keista, tų sūpynių judėjimo trajektorija – vieną sykį skrieji priekin, o kitą – atgalios į tą patį tašką. Čiagi, kai pagalvoji, jokios demokratijos! Pirmyn – atgal, pirmyn – ir vėlei atgal. Ir jokios pažangos – vis vien atsiduri ten pat, nuo kur ir pradėjai...
   Va, jei būtų sykį – į dešinę, sykį – į kairę, brač? Ir Landsbergis pagirtų, ir amžinatilsis Brazauskas jokiu būdu nesupeiktų. O pro centristus tik – fit! – ir praskrendi apatiniame taške, nė nestabtelėjęs. Be to pačias sūpuokles gal reikėtų orientuoti iš rytų į vakarus? Politiniais, taip sakant, sumetimais. O tai pristatė dabar – kaip papuola. Baisu pagalvoti – jokios gyvenimo platformos!
   Reikės keisti politinę orientaciją – apvirto ant senatvės visai. Tarsi persiverčiančios sūpuoklės. O ir su seksualine ne kažkas. Į moteris mėsinis vėzdas po truputį nustoja reagavęs...
 
Voldemaras Zacharka