Milas

Toliau, nenuskęstantis gylis,
Be atgarsio tyliai plevena,
Uždek šį pasaulį iš milo,
Atvers vėl iš naujo į seną.

Aš laukiau per daug, kad bijočiau
O dienos temoka praeiti,
Atsitrenkia skaudžiai į sieną,
Ir sako: turbūt taip ir reikia.

Likimas, tegul jo nelieka,
Aš Dievu ir velniu atgimsiu,
Pažaisk su manim šitoj pievoj,
Iš degančio audinio vijų.

Jis degs, o mes žvelgsim kaip plyšta,
Žaizdom iškankinsime saulę,
Čia visas pasaulis iš milo,
Tiesiog, atbrailom  pasitraukia.
Vilis Normanas