Donelaičiui
Tik pažiūrėk! —
Debesys lyg lytys upėj
viena kryptim kaip tąsyk,
kaip pavasarį.
Ruduo visad juos išmėto
lyg benamius,
išsklaido pavieniui,
kad prarastų savo jėgą.
Mūsų jėga — vienybėje.
Tą visi supratom.
Gal per vėlai?
Gal jau nebus kelio atgal?
To kelio, kuriuo pareitume
lyg stebėtojai
per mūsų praeitį,
kuriai nesam abejingi
kaip ir Tu, Donelaiti,
ragindamas atsimerkti
prieš dienos šviesą,
nors ji kartais apakina.
Tada mes nematom,
kas yra tarp mūsų.
Kas skiria ir kas vienija,
nors lytys išplaukia...
O rudenys kartojasi
lyg mūsų tautos istorija,
kartojasi tik
kitame lygmenyje,
vis skaudžiau primindami
praeities klaidas,
iki pavasariai paragina:
— Gyvenkite, gyvenkite…