Popierėlio vieta

Nė nenoriu galvoti, kas bus,
Kai bus uždaros durys, langai ir net orlaidės,
Kada gatvių painiam labirinte
Orientyrus apklostys migla,
Kai skubėjimo dulkės apneš
Vakare beišsprūstančius poterius,
Kada baimė minioj vienumos
Dalgį giltinės stropiai galąs.

Srautas įvykių plūs
It raupsuotos panūdęs išvengti,
O per ištiestos rankos atstumą 
Pajėgių nei gyvų nebebus.
Kai atodūsiai šonkaulius spaus
Lyg užvirusio katilo dangtis,
Ar tada dar užteks pasiutio
Rėkt gyvenimui:"Tu man gražus!"

Kiek jau kartų skriausta, prakeikta,
Išduota, užmarštim nuteriota?
Išaižyta, suglamžyta, pjaustyta,
Išklaipytais darbų sąnariais?
Prisiklausiusi žiurkių sočių,
Kas tikrasis yra patriotas,
Kad pakanka gerovę matyti,
O į savo svajas kam ją leist?

Kur visų popierėlių vieta,
Kai jame buvę dovanos baigias?
Jau laisva, nes atidaviau viską - 
Iki lašo, iki kibirkšties,
O dabar praeity vis dažniau 
Užsidarius pratūnau kaip sraigė.
Gal geriau, kai visur uždaryta - 
Nieks neklausia:"Kaip, šiukšle, jauties?.."
Nijolena