– Aš išradau ginklą... – čia pusamžis profesorius Jonas Petryla ištempė ilgoką pauzę, – ... superginklą. Tokio dalyko niekas nebūtų sugalvojęs net savo lakioje vaizduotėje!
   Atsilošęs kėdėje, kurį laiką jis vis dar tarytum svarstė, išduoti paslaptį asistentui ar ne. Galiausiai nusprendė, jog kas nors turi žinoti apie jo – mokslininko – išradimą, kitaip visas triūsas netektų prasmės. Pagaliau ir padėjėjas išbandymui reikalingas.
   Profesoriaus asistentas, vos ne dvidešimčia metų jaunesnis Tomas Kerna, maždaug nutuokė, kokioje srityje paskutinius mėnesius darbavosi užsidaręs nuo pašalinių akių mokslininkas, laboratorijoje kartais ištūnodavęs net iki išnaktų. Gi jį, padėjėją, Petryla į namus darbo valandoms pasibaigus vos ne varyte išprašydavo. Tapo aišku, kad tuščiai profesorius laiko neleidžia. Žinant jo talentą, Kerna tikėjosi išgirsti kažką stulbinančio, tačiau tolesnis vadovo pasakojimas Tomo vos neišmušė iš vėžių. Jis nedrįso nutraukti sklandaus Petrylos pasakojimo nė vienu bereikalingu klausimu, tad įsijautęs klausėsi…
   – Savo aparato pagalba galiu daryti įvairiausius stebuklus, – spinduliuodamas akimis ir mosikuodamas rankomis dėstė Petryla. – Jis gali tapti ir galingu ginklu, ir nepakeičiamu pagalbininku. Bet, kolega, juk puikiai žinai, kad beveik kiekvienas naujas atradimas pirmiausia pasitarnauja kaip ginklas! Todėl apie jį ir kalbėsiu. Tuojau tau kai ką pademonstruosiu..
   Profesorius priėjo prie laboratorijos sienoje įmontuoto seifo ir surinkęs kodą jį atidarė. Paėmė ten gulėjusį įdomios ir nematytos formos futliarą bei atnešęs pastatė ant stalo priešais savo pagalbininką. Atidaręs ištraukė iš jo daiktą, primenantį nematytą ateivių ginklą.
   – Iš šalies žiūrint, tai tik nekaltas žaisliukas, – mįslingu žvilgsniu tęsė profesorius Jonas. – Tačiau viduje aš įdiegiau beveik neribotas galimybes. Šis daiktas, tapęs ginklu, pats nesunaikintų absoliučiai nieko – greitai tuo galėsi įsitikinti. Tik įsivaizduok: tu gali valdyti žmonių likimus, netgi juos bausti mirtimi, ir tu niekada – supranti NIE-KA-DA! –  už tai neturėsi atsakyti. Įvykių dalyviams tai atrodys keista ir nesuprantama, bet niekam nešaus į galvą ieškoti nesusipratimų kaltininko. Taip, nesusipratimų, ir kitokio žodžio čia niekas net nesiruoš pritaikyti. Tuojau tuo įsitikinsi.
   Profesorius žvilgterėjo pagalbininko pusėn. Šis stovėjo kaip stabo ištiktas, nutėškęs mėmelišką povyzą ir tarsi laukdamas, ką čia dar gali tas Petryla iškrėsti? Pastarasis gi neskubėdamas atidarė futliarą, išėmė ten gulėjusį daiktą, panašų į nevykusį pistoletą, galintį šaudyti savo kotu. Tada dirstelėjo į gatvę ir pakvietė Tomą.
   – Prieik prie lango, – Petryla rankos mostu pakvietė padėjėją. – Padėsi man: laikyk įjungtą štai šį jungtuką ir stebėk. Matai, žmogus geležinkelio pervažoje tempia ratelius su kopūstais? O ten, tolumoje, atidunda traukinys. Tuoj pamatysi, kas dabar nutiks.
   Profesorius priglaudė prie peties savo į ginklą panašų prietaisą, lazeriniu taikikliu nusitaikė į vyrą, tempiantį vežimą vidury bėgių, ir spustelėjo gaiduką. Įtaisas keistai sugurgė ir pasiuntė kažkokį nematomą, akyse juodulį iššaukusį lyg ir spindulį. Po gaiduko nuspaudimo Kerna tikėjosi išgirsti kokį nors pokštelėjimą ar kažką panašaus, tačiau neišgirdo jokio garso. Tuomet nedidele klaviatūra Petryla įvedė kažkokius duomenis ir pagrindinio klavišo spustelėjimu vaizdą, matytą pro lazerinį taikiklį, pervedė į ginkle įmontuoto nediduko kompiuterio ekraną. Ekrano konstrukcija, beje, net neišdavė jį čia esant – jo tarsi metalu padengtas paviršius tiktai įjungus pradeda švytėti.
   Tai, ką pamatė Tomas, pranoko visus lūkesčius: ekrane ir toliau artinosi traukinys, prie pervažos vaikščiojo žmonės, o dėmesį patraukė tik vienas dalykas – žmogaus su nedideliais ratais nebeliko ne tik ekrane, bet ir realybėje! Pamatęs nuostabą padėjėjo veide, profesorius tęsė:
   – Žmogui nieko blogo neatsitiks, nes aš ką tik įvedžiau saugius duomenis, – Petryla nelaukdamas nuramino Kerną. – O dabar atidžiai stebėk pervažą. Aš iš jos žmogų pašalinau tik keliolikai sekundžių – netrukus jis vėl atsiras ten. Tai mano išradimo pagrindas: galiu perkelti laike nebūtinai visa, kas vyksta aplink mus, bet atskirą epizodą vieningoje įvykio eigoje. Štai dabar, pavyzdžiui, nustačiau vyrui vėl atsirasti po dešimties sekundžių.
   Sekančią akimirką Tomas net išsižiojo – tuo metu, kai traukinys priartėjo prie pat pervažos, nežinia iš kur tarp bėgių atsirado vežimėlis su bėgius jau kirtusiu ir kuriam laikui išnykusiu, mirtinai išsigandusiu vyriškiu! Tai buvo momentas, sekęs lygiai dešimt sekundžių po to, kai Petryla spustelėjo savo prietaiso gaiduką. Žmogelis paklaikusiomis ir nieko nesuprantančiomis akimis iš paskutinių jėgų timptelėjo tarp bėgių užsikirtusį vežimą, mėgindamas jį ištraukti iš po atidundančio traukinio ratų, tačiau tai nebepadėjo – garvežys netrukus iš jo keturračio tempmens pažėrė tiktai malkų krūvą. Iškart sucypė sąstato stabdžiai, ir ešelonas pradėjo lėtėti. Matyt, mašinistas nespėjo pamatyti, ar tik nebus kliudęs vyriškio, tad gerą kilometrą išlipęs skuodė atgal, pervažos link, kur buvusių ratukų, o dabar jau malkų savininkas tik skėsčiojo rankomis. Aplinkui susirinkę žiopliai nieko nesuprato ir prasižiojusiomis burnomis bei paklaikę gūžčiojo pečiais.
   – Po velnių, kas čia per mistika?! – mažai ką suprasdamas akis išsprogdino padėjėjas. –Tai neįmanoma! Tai nesuvokiama!
   – Tuoj pasistengsiu suprantamai paaiškinti, – patenkintas savimi pradėjo Jonas Petryla. Profesorius kalbėjo neskubėdamas, tarsi duodamas laiko Tomo smegenims „suvirškinti“ ką tik matytą įvykį. Mokslininkas nupėdino iki laboratorinės spintos, ištraukė ten paslėptą gero konjako butelį, pripildė dvi taureles. Reikia juk suvilgyti burną po sėkmingo bandymo!
   – Šio išradimo principas gana sudėtingas, todėl stengsiuosi išdėstyti kuo nuodugniau, – siurbtelėjęs „velnio lašų“ pradėjo profesorius. – Paspaudęs aparato gaiduką, aš tarsi užprogramavau būsimą įvykį, laikinai pašalindamas iš jo žmogų su vilkiniu. Tai padarė mano sukonstruotas prietaisas. Įdomiausia, kad jis gali perkelti laike nebūtinai visą aplinką, o tiktai tam tikrą jos objektą. Visiems aplinkiniams įvykiai klostosi savo eiga. Per tas keliolika sekundžių, kol vyras dingo, jis būtų pasišalinęs nuo geležinkelio saugiu – kelių metrų – atstumu, tačiau lemiamu momentu jį laiko prietaisu sugrąžinau atgal į pavojingą zoną, kai traukinys pėsčiajam prapuolus pravažiavo gerą šimtą metrų, – žaliūkiškas profesorius čia padarė pauzę. – O dabar įsivaizduok plačiau: šio išradimo dėka aš galiu laimingai sugrąžinti ant žemės prieš tai ore avariją patyrusį lėktuvą, išgelbėti skęstančius jūreivius ar avarijoje sužalotus nukentėjėlius. Kad apsidrausti, tam tereikia fiksuoti kuo daugiau įvykių ir objektų, įrašant juos į ginklą kaip į kompiuterį. Mano sukonstruotu aparatu galima nusėti visą žemės paviršių, juolab jis nėra sudėtingas, o tuo pačiu yra gan pigus. Bet iš kitos pusės, galima šį išradimą paversti milžinišku ginklu, lemiant kone kiekvieno mūsų planetos gyventojo ateitį ir gyvybę. Man visi būtų priversti mokėti už savo gerbūvį, todėl niekam nebereiktų rūpintis savo gerove. Štai ką reiškia šis daugeliui nė neįsivaizduojamas ginklas!
      Jiedu vėl grįžo prie lango. Tolumoje, pervažoje įvykio dalyviai jau mosavo vienas kitam kumščiais. Matyt, žmoneliai suprato, kas atsitiko, bet nesuvokė, kaip tai galėjo įvykti? Vėliau profesorius paaiškins, kad pagrindiniam veikėjui – žmogui su vežimu – nuo pervažos kirtimo praėjęs laikas išsitrynė iš atminties. Na, o kitiems atrodė, jog viskas įvyko savaime, vežimo savininkas net nebuvo išnykęs, o tik nejudamai sustojęs, tarsi kokiame „stop-kadre“. Ir tai buvo Petrylos ginklo viena iš galimybių – sudaryti įvaizdį, kad kas nors nepaprasto nė nevyksta. Štai kodėl kiekvienas šio incidento dalyvis pagalvojo kažko nepamatęs ir, nenorėdamas to pripažinti, vertė bėdą vienas kitam.
   Tokius asistento apmąstymus netikėtai nutraukė profesorius.
   – Norite būti turtingu? – netikėtai pasiūlė jis. – Ar norite būti viešpačiu žemėje? Na, gal ir ne viešpačiu, o jo pavaduotoju, nes viešpačiu būsiu aš!
   Kerna netikėjo savo ausimis. „Ar tik mano šefas nebus kvanktelėjęs? – mąstė jis. – Ne, jis visiškai protingas. Juk beprotybe galėčiau palaikyti jo išradimą, jei kas nors būtų tik papasakojęs, bet nieko neparodęs. O juk laikui bėgant galėčiau surasti tinkamą momentą ir pats užvaldyti šį ginklą. Kad įgyvendinčiau šį planą, reikia sutikti su Petrylos pasiūlymu. Ir laukti, kol profesorius apie ginklą išpasakos viską...“
   Keistos mintys visiškai užvaldė Tomo Kernos smegenis. Šitokia savijauta galima tik tada, kai žmogus pradeda jaustis besąs Žemės valdovu.
   Panašiai jautėsi ir euforijos pagautas profesorius. Jiedu su asistentu visada buvo mandagūs, paslaugūs žmonės. O dabar pasikeitė neatpažįstamai.
   – Gerai, – į Petrylos klausimą tvirtai atsakė Tomas. – Tik niekaip nesuprantu, kaip tą pasiekti?!
   – O, tai visai paprasta, – paaiškino mokslininkas. – Mano sugalvoti bent keli būdai. Galima, pavyzdžiui, apsimesti pranašu ir paskelbti apie būsimą geležinkelio katastrofą mūsų numatytoje vietoje. O kai pranašystės ginklo dėka kelis kartus išsipildys, pasakysime, jog už tam tikrą sumą galime pakreipti įvykius kita vaga. Gi paskui, pakeitus prieškatastrofinį nustatymo laiką, avarijos bus išvengta. Ginklas taps mūsų valdžios simboliu, lygiai taip pat, kaip karaliui – karūna! Kai pradėsime diktuoti savo sąlygas, valdžia bus mūsų rankose!
   Profesoriui nutilus, asistentas ryžosi paklausti:
    – Sakykite, profesoriau, o kodėl vis tik nusprendėte turėti padėjėją? Juk jūs ir vienas puikiai susitvarkytumėte.
   – Taip tai taip... – iš fantazijos pasaulio į realybę grįžo Petryla. – Šitai darau todėl, jog neatmetu galimybės būti nužudytas. Daug kas juk norėtų užvaldyti tokį prietaisiuką. Gi jei aš pranešiu turįs padėjėją – o tave aš ką tik jau įsigijau! – bijodamas, jog rasis kam atkeršyti, žmogžudystei nė vienas nesiryš. Juk tu už mane atkeršytum? Tiesa, Tomai?
   – Be abejo, – savo planus tebekurdamas, patvirtino netikras sąjungininkas.
   – Tai malonu girdėti, – pagyrė profesorius. – O dabar klausyk įdėmiai. Mano ginklas kol kas turi vienintelį trūkumą – bijo vandens. Ne drėgmės, o vandens. Jis gali sudrėkti, būti aptaškytas, bet nė sekundės negali visas, pabrėžiu – visas – likti be deguonies. Vanduo ginklą tuojau pat sunaikintų. Taigi, jei kada reiktų juo atsikratyti, tai padaryti nebūtų sunku. Juolab jį galėčiau bet kada vėl pagaminti. Ateity manau šį trūkumą – neatsparumą vandeniui – pašalinti.
   – Profesoriau, – pasidomėjo asistentas, – jei jūs mirtumėte, o ginklas atsidurtų vandenyje, kur ieškoti darbo brėžinių?
   – Kol kas tik mano smegenyse, kolega. Jei nori būti valdovu, privalėsi rūpintis manimi. Paslaptį tau išduosiu, kai matysiu, kad man šioje ašarų pakalnėje beliks visai nedaug. Gali vadinti tai nepasitikėjimu, nes aš, išradęs šį ginklą. nepasitikiu net savimi. Tikiuosi, teisingai mane supratai?
   – Visiškai, – kaip kareivis atšovė Kerna. Tik tokia žinia neįėjo į jo planus. Beliko tikėtis profesoriaus plepumo priepuolių ir po trupinėlį rinkti žinias.
   Profesorius dar įpylė į menzūrėles konjako, abu išgėrė.
   – Na, tuomet laikas namo, adjutante, – paragino Petryla, – užteks rūgti šioje įkyrėjusioje pelėsiais dvokiančioje laboratorijoje. O ginklą pasiimsiu. Gal kartais prireiks?
   Profesorius šelmiškai mirktelėjo. Jiedu persirengė ir patraukė durų link. Vakaras buvo vėlokas, tad abu drožė gana spėriu žingsniu. Pakeliui profesorius aiškino superginklo gudrybes, o asistentas įdėmiai klausėsi. Priėję sankryžą, sustojo, laukdami, kol įsižiebs žalias šviesoforo signalas. Net nepastebėjo šalia jų išdygusio kokių dešimties metų apdriskusio čigoniuko.
   – Dėde, – kreipėsi į profesorių, – duok litą…
   – Neturiu, – sausai atsakė profesorius, ir tai buvo tiesa. Piniginę jis  imdavo tik tada, kai eidavo ką nors pirkti. Supratęs, kad vaikėzas taip lengvai neatstos, išvertė palto kairę kišenę, dešinėje prie kūno spausdamas superginklą.
   – Dėde, duok, aš valgyti labai noriu! – neatlyžo garbanius čigoniukas, pradėjęs tampyti savo mintyse susikurto geradario rankovę.
   – Dink iš akių! – išlaisvinęs iš berniuko ranką, užsimojo Petryla.
   Čigoniukas šio momento tarsi telaukė. Vikriu, nepastebimu judesiu jo mažutė ranka šmurkštelėjo į profesoriaus kišenę, apčiuopė viduje kažkokį daiktą, ir po akimirkos superginklas jau turėjo naują šeimininką. Mokslininkas nieko net nepajuto ir, užsidegus žaliai šviesai, su asistentu patraukė skersai gatvės. Prieš pat pėsčiųjų nosis dar spėjo sankryžą kirsti didžiulis furgonas, pralėkdamas taip, jog susidariusio vėjo gūsiu vos ant šaligatvio nenupūtė mūsų kolegų. Iki ausų išsišiepęs storulis vairuotojas profesoriui ir jo asistentui pro priekinį stiklą atsisveikinimui didžiuoju pirštu padovanojo „gražuolį fakį“. Tuo metu čigoniukas, čia pat apžiūrėjęs savo „grobį“ ir pamatęs, jog tai jokia ne piniginė, karčiai nusispjovė:
   – Tikri ubagai!
   Nevilties apimtas jis nusuko ginklą į šoną ir, imituodamas šūvius, nuspaudė gaiduką. Po to švystelėjo pistoletą į netoliese purškiančio fontano baseiną ir patraukė toliau. Vaikinukas net neatkreipė dėmesio į tai, kaip virš fontano kelioms sekundėms pasirodė ir išnyko kažkokie spalvoti garai. Tai buvo naujojo ginklo tarsi pomirtinė dvasia…
   … Ginklo Petryla pasigedo labai greitai, kai tik įkišo ranką atgal į kišenę.
   – Greičiau grįžkim! Čigoniukas ginklą nudžiovė!!! – ir jiedu tekini pasileido atgal. Kaip tyčia ties sankryža juos vėl pasitiko raudonas šviesoforo signalas. Profesorius su asistentu šįkart net nekreipė į jį dėmesio, juolab gatvė buvo visiškai tuščia. Pasiekus gatvės vidurį, tarsi iš niekur vos prieš metrą nuo mokslininkų atsirado pašėlusiu greičiu ką tik nuvažiavęs sunkvežimis su tuo pačiu, visai neseniai matytu storuliu šoferiu už vairo. Taip suveikė aparatą knibinėjusio čigoniuko lyg tyčia furgono link spustelėtas gaidukas.  
   Išvengti žūties jau nebeliko laiko. Pasigirdo baisus trenksmas, ir sutemusios gatvės tylą perskrodė du priešmirtiniai profesoriaus ir jo asistento širdį veriantys šūksniai...