Spalvos
Kas kėsinas nuplėšti rausvus tavo akinius?
Aplinkybių agresija? Tavo silpnumas?
Net netekę regėjimo drąsūs būt pratinas,
Kitomis juslėmis aptarnaudami kūną.
Na, o tu? Spalvos blukios, ir jau pasilieji,
Depresuoji, paniursti, supyksti, protestuoji.
Kas žydėjimą amžiną tau pažadėjo?
Nemanei, kad vainiklapiai kris tau po kojom?
O paskui visa kita – ir lapai, ir vaisiai,
Kol beliks tiktai nuogos pajuodusios šakos.
Ar dėl to vis rečiau ir trumpiau tu šypsaisi,
Kad pasaulis pakito – spalvų nesimato?
Taip, rausvi akiniai iš esmės šį tą keistų –
Sudarytumei sau spalvingumo iliuziją.
Kai tikrovei pažint reikia priemonių, vaistų,
Paprasčiau, kai akiplėšai smūgis už smūgį,
Kai suradęs silpnesnį kaip kriaušę paniurkai –
Še už pilką, dėmėtą, už juodą, už baltą!
Ir nė pats nejunti, kaip gyvenimo purvas
Tiek aptaško, kad pats – tartum pilkas asfaltas.