Įsisupčiau į vakaro debesį,
Netikėtai taip švelniai paraudusį,
Arime, kur per dangų tęsiasi,
Kada saulė prieš miegą maudosi.
 
Kada vėjas ir paukščiai nutyla,
O naktužė vartus atrakina
Ir pakyla į aukštį, pakyla
Žmogaus akys į savo žvaigždyną.
 
Tegul žemė motulė nepyksta,
Jei trumpam iš jos glėbio pabėgsiu,
Kur dažnai tik svajonės sugrįžta,
Kur vienai jai sakiau, kad mylėsiu.
 
Ne, dienos nepamiršiu, nereikia,
Ji tiek daug beskubėdama davė,
Tiktai raustantys debesys šaukia —
Leisk pakilti maištaujančiai svajai!
 
.....................................
 
Įsisupčiau į vakaro debesį,
Netikėtai taip švelniai paraudusį,
Arime, kur per dangų tęsiasi,
Kada saulė prieš miegą maudosi.