Nusiprausus tyla tavo siela suspindo erdvėj,
O pavasario laukiantys medžiai — lašeliais rasos,
Paukščių čiulbesio žadintai muzikai ėmus skambėt,
Net pati rūškaniausia diena nuolankiai tau šypsos,
 
Skleisdama rūkuose žalio ilgesio skonį ir slaptį,
Ir laukimo tyrumą, pulsuojantį medžio šerdy.
Rūškaniausia diena tau padės netikrumo netekti,
Nes melodiją dievišką skambančią sieloj jauti.