Nešdama vandenį vergė pamatė smėlį,
Maišomą po basom kojom.
Tuomet ją nerami mintis apsėdo:
Susikurti kitokį rytojų.

Kiekvieną naktį ji jautė mėnulį,
Girdėjo, kaip kovos vežimai darda.
„Kai mirsiu, sakys: „Vergė čia guli,
Kurios niekas net nežinojo vardo.“

O argi vergės vardą turi,
Ar turi laisvę, jausmus ir gyvenimą?
Tokiems, kaip aš neatsiveria durys
Ir viskas taip neapsakomai svetima.“

Ji tėškė savo nešulį į žemę,
Stebėjo, kaip smėlin sunkiasi vanduo.
„Šiandien dangūs kaip niekad sutemę,
Kaip niekad šaltis jaučiasi randuos.“

Ji liko sėdėt prie šulinio, panaši į statulą,
O virš jos galvos rinkosi debesys kruvini.
Ką gali prarast tas, kuris nieko neturi?
Ir ji išraižė savo vardą akmeny.