Tirpsmas
Su kiekviena žiema
Plaukuose vis daugiau lieka šerkšno,
Ir langai apsilieja
Nenutirpstančiu jau sidabru,
Patirtieji džiaugsmai
Tarsi žirniai pūslėj garsiai barška
It kankinama būtum katė —
Kad ir būvis dabar nejudrus,
Bet perdėm gal jautrus?
TEN jau daug mylimų,
Tiktai rankos nekyla pabelsti,
Instinktyviai gūžies —
Argi šiapus kas nors sulaikys?
Kaip su juslėm sutart,
Kada jos atpažįsta tik šaltį?
Kaip rytojaus sulaukt,
Jei belaikė yra neviltis?
Išganingi sapnai —
Ten sunykusios skaidulos dirba,
Juda kraujo sula,
Ir glėby atpažįsta savus,
O atbudęs randi,
Kad seniai sučirškėjai į spirgą,
Andainykščių dienų
Prisiminti su kuo nebebus.
Vaikšto pirštų galais,
Saugo, tartum esi krikštolinis,
Paglobos, apkamšys,
Ir duonelės, ir vaistų atneš,
Tik rečiau ir rečiau
Apkabins ir priglaus prie krūtinės.
Gal per ryškiai žymu,
Kad nė tu nepažįsti savęs?
Tu — katė su pūsle,
Kurios niekas atrišti negali,
Ir kankina triukšmai,
Kurių niekad negirdi kiti.
Jau turbūt ne langai,
Bet ir vyzdžiai iš siaubo apšalę,
Kai per veidus savų
Atitirpęs į TEN tu teki...