Vysta rožės

Vysta rožės.
Tavo baltos gyvenimo rožės...
Prisiminki, kadaise jos buvo raudonos.
Išdidžios žydėjo,
Gyvenimo krauju aptėkštos,
Šypsojos, ištiesusios delnus į saulę,
Praeivį kiekvieną
Gundančiom meilės akim glamonėjo.
Metai ėjo, krištoliniais varpeliais
Praeitin nuskambėjo.
Amžinybė užvėrė akis ir vartus,
O gyvenimas stovi prie karsto
Neregimas ir nebylus.
Tiktai rožės paliko.
It žiemą išbalusiais skruostais linguoja,
Gedulo maršo akordams pritardamos.
Tartum lašas prabėgusio gyvojo laiko
Vaškinių ašarų lietum
Nuo žvakės nuriedėjo.
Visa buvo, visa praėjo.
Tiktai laikas, rožės ir siela
Tolimon amžinybėn jau skrieja.
apolia