Ne! – Sparnų nusikirpti nenoriu!
Kam gi būčiau tokia reikalinga?
Debesis, o už jo tyras oras,
Kai nuo ryto lig vakaro sninga.
 
Baltos pusnys ir nerimas baltas.
Baltas vėjas... Jaučiuosi lyg pūkas.
Mano rankos nuo gruodo sugeltos,
Bet liepsnoja širdis, karštos lūpos.
 
Aš skrendu! Baltos šūsnys snieguolių
Ten – po kojom – žemai pasilieka.               
Pūgos švilpia ir verčiasi šuoliais.                   
Tu – šalia  ir netrūksta man nieko.                    
 
Tu – tyli, iš akių tik atspėju –
Su manim nori skristi ir skristi
Per gyvenimą visą prieš vėją
Į tą šalį, kurios nepažįsti.