Mažas bernelis karves ganė.
Raudoniu springo vakaro gaisai...
Pamąstė jis: kaip būtų gera,
Be rūpesčių skrajot aukštai...

Staiga – uolos luitu dangus pajuodo,
Dudeno balsas lyg penki griausmai.
Sustingo vaikis – tarsi šaltis gruodo –
Aptemdė akeles visai...

Svajonę piktos fėjos pasigavę,
Jį pavertė debesėliu-kregžde,
Palikę gudriąją galvelę
Su didele tėvužio kepure.

Kregždės sparnus ir uodegą pridėjo
To vakaro spalvos, deja, skaudžios.
Įsakė tuoj padėti vėjui
Atpūsti debesį, pakibusį viršum laidos.

O horizonte, kiek pablyškus,
Dar degė saulės žarija...
Jausmais jis priešintis išdrįso –
Norėdamas, kad Žemėj  būt giedra.

Prieš vėją pūtė kiek tiktai galėjęs,
Pražilo net plaukai po kepure...
Ir žemiškąją svają apgailėjo:
Tarp debesų – stipri kova.

Bernelis neįtiko rūsčioms fėjoms
Su gerumu širdies, su atjauta,
Kerus išsklaidė audrai prasidėjus:
Kovot su neteisybėm Žemėj jo vieta!

2014 02 06               Rudenė