Prabočyk, žeme
Prabočy, žeme,
ažu iškirstų sodų,
ažu sugriautų gryčių
su nebaigtu audimu staklase.
Nars jau vėlu atlaidymą prašyte, ale prabočyk
ir ažu tai, kad paniekinam linų,
pasišaipem iš medinę sumčią,
kad galu stalą brolią nebesadinam
ir švintes ne tevų ar senelių ,e tik savą švinčiam.
Iš šulinę undenią jau nebegeriam,
kad svetimais net saviem tapam...
Prabočykit ir jūs, gimtų namų jieškunčias vėlas,
kad ažuželdem iš kapų un sadybų takų.