Aš liūdžiu lyg palaidojus sielą
Po sunkiais tuštumos debesim.
Iki kaulų sminga spygliuotos vielos,
Skaidrios kaip žiemos diena vėsi.

Nuo stataus kalno leidžiasi vėjas,
Daina pamiršta svajones.
Nusijuokia diena išprotėjus.
Ir Eldorade būsiu ne aš.

Aš liūdžiu tarsi maršą sugrojus
Ir suvyniojus uždangas sunkias.
Verkia mindoma žolė po kojom,
Skausmas nusveria rankas.

Aš liūdžiu lyg namams ištuštėjus
Ir grindiniui žingsnius nusinešus.
Bet kas yra ašara? Tai tik vėjas
Ir krentantis sielos gyvenimo lašas.