– Koks ūkanotas rytas.
– Taip.
Labiau nei vakar.
– Ir saulė ne taip greitai kyla.
– Visiškai turiu sutikt.
– Ir grupė gluosnių ties kelio posūkiu atrodo taip įdomiai...
Tarsi kažką norėtų pasakyt.
– Gal jūs suprantat, pone, ką jie kalba?
– O ne...
Bet kaip norėčiau sužinot...
Žiūrėkite, antai – kalnelis, matot?
– Taip. Lyg ir taip. Man rodos. Palaukit. Akiniai... Matau.
– Ten kryžiai du, juk matote, tiesa?
– Taip, dabar jau kuo puikiausiai.
– Kaip manote, kieno galėtų būti jie?
– Aš nežinau, gal nužingsniuokime?
Patikrinkim kartu!
– Patikrinkime būtinai – ar lenkiškai, gal vokiškai rašyta
Bus...

Taip jie žingsniavo dviese, kol priėjo.
Atkėlė vartelius.
Du ąžuolai įrėmino jiems miglą po dangum
Ir priėmė svečius.

Ūke paskendę kryžiai du,
Apsamanoję būsimojo vakaro kantrybe,
Svečiavosi
Ligi priešaušrio
Aušros trečios.