iš ciklo „Mokyklos kronikos“

Mokykla dar  uždaryta. Galėjo būti tik šešios valandos. Berniukas spėjo iš to, kad saulė nebuvo patekėjusi, o šiuo metu turėtų pasirodyti apie septynias ar net vėliau. Juk rugsėjo pabaiga. Todėl nukiūtino į mokyklos kiemo gilumą arčiau konteinerių, kur jo negalėtų pamatyti atėję pirmieji mokiniai. Skaudėjo kairį šoną, kurį batu paženklino tėvas, iš tiesų taikęs į užpakalį, bet vaikas išsisuko. Laiko buvo dar daug, todėl nusprendė netramdyti savęs ir kaip reikiant apsiverkė. Raudojo iš pradžių tyliai, paskui jau bliovė visu balsu, ir nuo to kairiajame šone darėsi lengviau.

Vaiko verksmas pažadino prie konteinerių susisukusią iš skudurų guolį Valentiną. Kas čia dabar, pamanė, negi būsiu pramigusi? Bet pakėlusi iš po skarmalų galvą pamatė tamsą ir šiek tiek aprimo, vadinasi, mokykla neatsidarė, dar spės išsinešdinti. Bet vaikas, stovintis už kelių žingsnių, ko jis verkia, ko plyšauja čia, lyg gavęs nepatenkinamą pažymį.
Ei, kas tau yra, šūktelėjo moteris.
Berniukas sukluso ir skubiai ėmė šluostytis akis. Paskui priėjo arčiau. Moteris jau buvo atsistojusi ir krovėsi savo mantą į didelę terbą.
Neišmokai pamokos, dar kartą pabandė Valentina.
Ne, pamokų aš neruošiu, neturiu tam laiko.
O ką veiki?
Uostau klijus ir vaikštau į striptizo barus.
Tikrai? Tada tau nėra ko bliauti.
O tu neturėtum ruošti pusryčius savo vaikams, vietoj to, kad miegi prie mokyklos šiukšlyno?
Aš neturiu vaikų, Valentina jau baigė pakuotis ir buvo benueinanti.
Ei, palauk, sustabdė  ją vaikas. Ji sustingo, bet joks kitas garsas nesuvirpino oro.
Na, ko nori, neiškentusi pauzės prabilo Valentina.
Mane primušė tėvas. Jis geria. Nuolat. Po mamos mirties nėra dienos, kad negertų. Lyg aš būčiau kaltas, kad ji mirė.
Dėl ko ji mirė?
Avarija. Bėgo per gatvę perduoti man pinigus pavalgymui. Iš karto pamiršo paduoti, paskui prisiminė ir metėsi paskui mane per gatvę.
Kuo galiu tau padėti? tik tarp kitko paklausė benamė.
Man nereikia pagalbos. Nežinau, kodėl tau pasisakiau.
Taigi. Lik sveikas, ir nuėjo.
Berniukas liko vienas ir mėgino vėl susigraudinti, nes ta atpalaiduojanti būsena jam patiko, bet antrą kartą to padaryti nepavyko. Tada atsisėdo ant konteinerio ir laukė. O rytas su kiekviena diena vėlinosi keltis.
 
Valentina įprastai apėjo visus artimiausius konteinerius, kartu nužiūrinėdama vietą, kur galėtų apsistoti nakčiai. Gyvenimas išmokė, kad nakvynė yra pats svarbiausias dalykas, net svarbesnis už pavalgymą, ir ja reikia pradėti rūpintis jau iš ryto. Nemėgo po du kartus miegoti toje pačioje vietoje. Aišku, geriausia būtų laiptinėje, bet rask, kad geras, tokią, kuri būtų nerakinama, šilta ir neapgyventa. Neseniai padarė atradimą, kad neblogai yra miegoti prie mokyklų konteinerių, kol dar naktys nėra labai šaltos. Gyventojų nulis, vaikai taip vėlai irgi nesirodo, kiti benamiai apie šių vietų privalumus dar nieko nežino. Todėl Valentina nesisakydavo kitiems likimo broliams, kur  nakvos. Sumurmėdavo kažką neaiškaus ir mėtydama pėdas nukulniuodavo į iš anksto nusižiūrėtą objektą.
Šį kartą jai viskas netiko, o mintys vis grįždavo prie berniuko, kuris, jai taip atrodė,  pakankamai simpatiškas. Galų gale apsisprendė grįžti į tą pačią mokyklą ir tada iškart apsiramino. 
 
Gerai, kad berniukui buvo išpirkti pietūs mokykloje visam pusmečiui. Dabar, jausdamas alkį, jis prisiminė kiekvieną kąsnį, su tokiu malonumu kramsnotą per pietus. Grįžti namo vis dar delsė. Prailginta grupė jau seniai užsidarė ir tūnoti mokykloje jau nebebuvo kur. Slampinėjo aplink krepšinio aikštelę, bet pats žaisti nenorėjo, nors jį ir kvietė. Labai norėjo valgyti. Galiausiai ir ji ištuštėjo. Nutarė suskaičiuoti iki tūkstančio, o tada jau eis namo, bet, kai baigė, pamatė save trypčiojantį prie konteinerio. Viduje buvo vien tik popieriai ir pakuotės bei plastikiniai buteliai. Vieną lengvai pasiekė, jame dar buvo tamsiai rudo skysčio.
Paskui ėmė mokytis eilėraštį, kurį rytdienai uždavė mokytoja. Kai išmoks, tada ir sugrįš.

Yra šalis, kur upės teka, linksmai tarp girių...

Kaip norėtų dabar jis į tą šalį.

Ten tave myli, valgydina...

Argi taip būna.

Ir grakščios tos šalies merginos...

Ak.

Vis tik likai, priartėjusi konstatavo Valentina. Berniuko veidas nušvito, dabar jau neabejojo, kad liks.
Nusprendei negrįžti, toliau už berniuką dėliojo jo ateitį benamė. Še, užkąsk, pirkau spurginėje, ir ištiesė dar šiltą spurgą su mėsa.
Tas kramtė neskubėdamas, kol visa masė virsdavo skysta tyre ir nutekėdavo į skrandį. Po to jie užsirūkė. Berniukas rūkė pirmą kartą ir jam nelabai sekėsi, bet Valentina buvo kantri ir vaikas greitai palaimingai apsvaigo.
Tuo tarpu ir sutemo. Moteris paruošė jiems guolį.
Turiu tau pasiūlymą, pagaliau ištarė Valentina. Kalbėjau su vienu. Tu tiksi.
Kokį?
Vaidinti vaikų pornografijoje. Jie renka benamius vaikus tam reikalui. Aprūpinimas ir visa kita. Dar ir pinigų gausi. Jei nepatiks, visada galėsi pabėgti.
Galvojau, pasiliksi mane pas save, nusisuko vaikas.
Kur? Kur galiu tave pasilikti, pagarsino tembrą Valentina. Tu matai, kad aš pati be vietos. Jei tik mane kas imtų, tai nedvejočiau, į pornografiją ar prostituciją. Bet aš jau netinku, o tu – pats tas. Ir simpatiškas.
Tikrai?
Neabejok. Už tave dar ir pinigų gausiu. Pusę tau atiduosiu. Juk supranti, man irgi priklauso, kad suradau tau darbą, ar ne?
Tyla.

Atsimenu, kada į guolį saulutę prašo vakarai...

Ką galvoji? Tas vaikas velniškai mėgsta pauzes, ne kitaip, bus aktorius. Aš durna, aišku, siūlau tau tokius dalykus,  pamiršk.
Ne, nieko tokio. Aš sutinku, man tai patinka. Namie vis tiek geriau nebus. Bet jei ten bus blogai, tu mane ištrauksi?
O kaipgi, už ką tu mane laikai? Kad aš tave atiduočiau tiems iškrypėliams, nuoširdžiai piktinosi Valentina. Tik švilptelėsi, ir aš kaipmat atlėksiu.
Gerai, tada parūkom, nusišypsojo berniukas.
Netrukus jie jau gulėjo susisukę į kamuolį už konteinerio, tik dūmas, rūkstantis į dangų išdavė jų slėptuvę.