Ir buvo gyventi pilkoka
(Menu tik eiles prie produktų).
Gal, kad asmenybė nežlugtų,
Spalvų ir tiesos, veiksmo stoką
Užpildyt kažkuo privalėjau.

Skaitydamas lig pamišimo,
Eiliuoti ėmiau (lyg netyčia),
Nes partija, net ir bažnyčia
Kūrybos atstot negalėjo,
Triukšmingos kompanijos — rimo.

Jaučiau, kad ne vyriškas veiksmas:
Jiems — šokiai, man — žygiai po mišką.
Garsų, kaip ir atspalvių žaismas
Visus man atstojo. Ir viską.
Tylėjau. Auka nesijaučiau.

Prie vyno tada nesiliečiau.
Gerbiau merginas, bet bijojau.
Pasaulį aš tyriau per raidę.
Tįsau, bet rašyt nenustojau.
Vaivorykštės neišsisklaidę
Virš mano galvos taip ir liko —

Niūroko, finansiškai pliko.
Dabar suprantu tiek patyręs:
Tai psichoterapija buvo.
Gal būčiau prapuolęs, numiręs,
Jei būčiau gyvenęs dėl pelno.

Neramūs laikotarpiai buvo,
Vis bandant kaip jie įsipiešti
Tarp tipinių ir suprantamų.
Pritrūko dantų sukandamų
Tą būtį lyg prievolę nešti.

Dabar, kada viskas — nuo kalno
Vadais, deputatais netapę,
Supranta daugiau nei eiliniai.
Į vienišą vilką (ne lapę)
Panašūs, tuštėjant stiklinei.

Pavargę ir be ambicijų...
Duris komplimentams privėrę...
Nustėrę ir daug ką pragėrę...
Dar stebisi, kai nubunda
(Ir aš, anaiptol, nesityčioju,
Nebent, iš savęs dar — pagunda).