Muzika lai skamba.
Stoties rajono purvinoje gatvėj.
Aklas, girtas, vienas raišas, sauja kūno pardavėjų.
„Parfum de šlapim“ tvaikas nustelbia visus kitus pojūčius požeminėje perėjoje.
Stoties perėja skiriasi nuo populiariosios, miesto centre esančios.
Čia neskamba gyva muzika.
Čia gėlėm spalvotom neprekiauja.
Palubėj nekabo protingoji akis, besisukinėjanti visą parą.
 
Jei skambėtų muzika gyva, gal ir smarvė išgaruotų
Ir gėlių būtų spalvotų?
Aklas – moka grot klarnetu.
Girtas – būdavo anksčiau poetu.
Vienas raišas – solo dėtų.
Kūno pardavėjos – suktųs kabaretu.
Velniai griebtų – tai stoties rajonas,
Pauzė tarp taškų. Traukinių peronas.
Net žmogus be kojų čia sau ponas,
Stovi ir suvemtas, senas taksofonas.
 
Čigonas, auksu burną pasipuošęs,
Gaudo žvilgsnius, dėmesį paruošęs.
Nike, addidas, reabok kvepalai!
Na, prieik, brolyti, tau to reikia! Tu žinai!
 
Jei muzika skambėtų... Ji ir skamba. Kituose pasauliuose. Ten, pragaro bromuose, kuriasi roko grupės ir užkariauja nekaltų mergaičių širdis / sielas / kūnus.