Likimas
Už pašiurpusių smilgom pernykštėm kalvų
Žmogiškųjų gyvenimų sambūris slopiai triukšmaut nesiliauja.
Kur namai pabiri, ten taip žiemiškai snūdžiai tylu —
Lyg čia laikas kitoks ir kitoks čia nutūpusių kraujas.
Čia santūrūs troškimai ir požemiuos kali geismai —
Ant sienojų pilkšvų per akis nesibrauna neonais,
Čia, atrodo, ramybę kaip krikštą miglojančiuos tyruos gavai.
Ko sutrikęs dabar — it grūmotų tau miesto drakonas?
Kiek aukų jau prarijo tie besotiškai godūs nasrai?
Pusė kaimo stipriausiųjų užkalė mirusius langus.
Atsakyt negali, ko tu laimės ieškot nevykai,
Nors čia rūbai prasti, na, o kąsniai nesotūs ir sparngūs?
Mindžikuoji, tyli tarp pašiurpusių smilgom laukų
Ir paklausi galop: „Argi laimę pačiupt galim rankom?"
Suprantu, ko lieki — aš taip pat dėl nematomo turto lieku:
Įsiklausom abu — vyturys pirmas tyruose, rodos, net plyšdamas skamba.
Ir sultingais jausmais pamaitinta atgyja širdis,
Prašo darbo raumuo, o mintis palei debesį skardžiai dainuoja.
Lai drakonas riaumoja, tačiau už kalvų tegul murkso toli,
Nes jokie masalai į jo gerklę tavęs nei manęs nevilioja.