Nepamąstęs kai perkerti priesaikos mazgą,
Pats renkiesi skausmingą ir ilgą agoniją.
Kur pabėgsi? Sklerozė kraujagyslėj brazda,
Maistas, oras, vanduo – viskas apmaudu nuodyta.
Atgailausi? Vėlu. Žodžių prasmės subliūško
Ir iš įvaizdžio byra pasmirdę trūnėsiai.
Atkari tiek tyla, tiek ir buitinis triukšmas.
Nesvarbu, kur ir koks pats save pasidėsi.
Jau namai – ne namai, šeimininkai čia – skersvėjai,
Vargingiausi iš vargetų čia iškenčia tik parą,
Beprotybė užklysta iš anksto neperspėjus,
Juokas duodamas uncijom, ašaros – svarais.
Kam sukūrei šią baisią skaistyklos preliudiją?
Kad skriaustoji šeimyna mirties nebijotų?
Vienas kitą mylėti prisiekėm abudu.
Ką bereiškia, kai žodis ne kartą išduotas,
Išmainytas, išskrostas ir galop nukankintas?
Prisikelti, deja, kaipo toks nebegalintis.
Nusipurtai, o jis tarsi lapas vėl limpa.
Mazgo tarsi nėra. Ko mes priesaikoj kalime?
Gal dangus suraikytas juostelėm tarp grotų?
Ne ant durų, o sąmonėj skląsčiai ir spynos.
Argi mylimos akys ištisai ašarotų?
Tai – ne meilė tikrai. Mes tokios nepažinom.
Kirsk per mazgą, greičiau lai į dulkes subyra,
Net jei sąmonė apmaudu būtų apnuodyta.
Aš ne meilės prašau – pasielki kaip vyras.
Neprikelki pabaisos, leisk likti man moterim.