Nurims pūgos ir dūkstantys vėjai,
Vėlei žemė sušils po žiemos
Ir pamirš kas ją barė, mylėjo,
Tik išdavusiems nedovanos.
 
Nelaimingi paliks ją pardavę,
Nes juos keiks būsimi tautos sūnūs,
Kurie klaus – kodėl gimtąją žemę
Raiko plūgais savais atėjūnai?
 
Ką sakysit vaikaičiams, godieji?
Kur teks dėtis niekšystę padarius?
Degins sąžinę eurai juodieji,
Reiks nešiot ją per amžius nešvarią.
 
Po gaisrų žemė vėl sužaliuoja,
Laikas miško gaisravietes gydo,
Tiktai tai, kas išduota, parduota,
Lieka Lietuvai dykviete, plyne.
 
Oi, meluoja, meluoja, kur sako,
Kad nedings, kad jos nieks neišveš.
Liks ne žemė — šešėlis prie kelio,
Svetimųjų priėmęs spalvas.
 
O, Tėvyne!
Nepalik kaip akiduobių žemė,
Nepaliki vaikams svetima!
Tegul dirba ir grūdus tau beria,
Kiekviena čia lietuvių karta.