Kreivi alksniai ir eglės bedantės,
Netgi ąžuolas lyg Kvazimodas...
 
Viršum medžių praskrido balandė.
Ji nežino senatvės –
Atrodo,
Kad gyvens amžinybę.
Ir viskas,
Ką ta paukštė iš skrydžio pamato –
Tiktai miškas,
Tik mirštantis miškas.
 
Ar sugrįš ji apsukusi ratą,
Baltą plunksną numes gal ant žemės?
 
Nuplevens tartum ženklas pavėsin,
Kris po eglėm –
Sudžiūvusiom senėm.
Ir po alksniais,
Po ąžuolu...
 
Tiesis
Daigas dangiško, naujo ir švento –
Daigas to, ko mes dar nesuprantam,
Ko dažnai savyje nesurandam.
..........................................................
 
...Ir pakilę nuo savo griuvėsių
Įsirėminsim dangų –
Atgal nežiūrėsim.