dėdė šiomis dienomis nekalbus
garsiai pūškuoja pučia dūmus cigaro
sako eikit pasivaikščioti
neleidžia užeiti į dirbtuves
mes klūpom ant šalto betono grindų
kol keliai paskausta
ir klausom
sakau ar girdit pjūklelio atodūsį
jie purto galvas – mediena verkia
daugiau nedrįstam ginčytis
dėdė šiomis dienomis niūrus
liepia netrukdyti
pameta medienos drožlių ant žemės
statykit vaikystę
spalvinam drožles spalvotais pieštukais
jis giria ir šypso
o dūmai pro dešinę ausį
mes esam stebėtojai neregiai
žiūrovai neplojantys po pasirodymo
dalyviai pamiršę žodžius

paskutinis obliaus atsikosėjimas
paskutinė dildės aimana
girdžiu savo žingsnius
girdžiu mūsų žingsnius 
sudiržusius pirštus glostančius paviršių

negaliu suprasti
mes išėjom iš
vaikystės

ar likom
ryški spalva
medienos drožlėse