Mums nuolat trūksta trečiojo dialogo nario – tos vietos, kurią atsargiai stato Mano ir Kito kuriantis nuolankumas...
Arvydas Šliogeris
 
Vyrauja visuotinai paplitusi nuomonė, jog ženklas, žodis, kalba atspindi Tikrovę – bekalbę juslinių daiktų įvairovę, kuri ir tampa pagrindine priežastimi atsirasti ar surasti ženklą, žodį, apimlią ženklų sistemą, tampančią žmonių bendravimo įrankiu, suprastinančia santykį tarp daiktų savaime ir kalbančios juslinės būtybės. Ženklų sistema atstoja ar užstoja jusliškai patiriamą Tikrovę. Vadinasi, ženklas ateina nuo tylinčių daiktų. Šioje ženklų sistemoje yra žodžių, kurie neturi atitikmens Tikrovėje už žmogaus. Ši abejonė paskatino į drastišką spėjimą: ne bekalbiai daiktai tampa priežastimi ženklui atsirasti, o pačiame žmoguje slypi priežastis. Tiesa, mokslas bandė ir bando gyvų būtybių garsuose atrasti bendravimo sistemas, bet jos „nerašo“ ir „nekuria“ ženklų, o tik palieka jusliškai suvokiamus „ženklus“, žymint save medžioklės ar ganiavos plotuose...
Skaitydamas, tiksliau, įsiskaitydamas į A. Šliogerio „Niekį ir Esmą“, nesuvokiau, nes ir autorius neįvardijo „Niekio buvimo“, „įteisinimo vietos“: ontotopinės klepsidros kaklelyje kaktomuša susiduriant Esmui ir Niekiui, juslumui, ateinančiam iš Nežmogiškumo – absoliučios svetimybės ir imanencijos – absoliutaus žmogiškumo. Absoliutus žmogiškumo „generatorius“ – Niekio Sūnus – subjektas – asmuo – žmogus, kuriantis substancinis individas. Atmintyje, sąmonėje, tiksliau, kalboje kirbėjo žodis, pakeičiantis niekaip neįvardijamą ir atgrasų, neturintį analogo juslinių daiktų įvairovėje „Niekį“ į kitą žodį, tikrai ne mažiau paslaptingą, apaugusį mitais ir mistika. Nedrįsau būti pranašu. Nuojauta pasitvirtino: savo naujausioje knygoje A. Šliogeris pavartojo, tiksliau, „dislokavo“ „Niekį“ žodyje „žmogaus siela“, kurios centre „įsikūrusi“ kalba. Grakštus autoriaus kalbinis judesys įformino visuotines abstraktybes „klepsidroje“ – vandens laikrodyje, ne tik dviejų sąrangų nuolat vykstantį susidūrimą asmenyje, bet ir neturinčio analogo Nežmogiškume „laiką“. „Klepsydra“ graikų kalboje „laiko vagis“ – vandens lašas, įkūnijantis veiksmo trukmę žmogiškume – laiką. „Nihil“ lotynų kalboje „lygus nuliui“, niekas, neturintis konkretaus pozityvumo (lot. positivus – sutartas, sąlyginis  – teigiamas, pagristas). Niekio klausimą filosofijoje lietė daugelis mąstytojų: senieji graikai Platonas, Parmenidas, Leukipas, Demokritas, tiesa, jis išskleistas neišsamiai, žinoma mokyklinė mąstymo tiesa, jog Rytų išmintis nukreipta į Niekį, o Vakarų filosofijos pagrindas yra Būtis, krikščionybės mistikoje negatyvioji teologija, naujaisiais laikais S. Kierkegaardas, M. Heideggeris (Būtis prilygsta Niekiui).
Pasinaudosiu profesoriaus nuoroda į Georgijaus teiginį, kuris, mano suvokimu, praskleis paslaptingą šydą, dengiantį Niekį: „Nieko nėra. Jeigu kas nors būtų, neįmanoma būtų jo pažinti. Jeigu įmanoma būtų pažinti, neįmanoma to apsakyti“. Niekį atrandame tik žodyje „niekis“, vadinasi, Niekio klausimas iškyla kalboje, tiksliau: kame kalbos šaknys? Iš kur atsiranda žodžiai, kurie juslėmis „regimame“ pasaulyje neturi jokio juslinio atitikmens? Keisčiausia, jog šie žodžiai sudaro mūsų kalbos branduolį, jie atliko ir atlieka didžiausią vaidmenį žmogaus istorijoje. Stebuklu galime vadinti matematinę kalbą, diferencialinės lygtys, algebra – fantastika. Galbūt kalba ir yra absoliutus žmogiškumas, o jo išraiška tie paslaptingi savo kilme žodžiai?