Sakai — prasčiokiškai šneku,
Ne viską net gali suprasti...
Kiba ne vietinė esi?
Ne mūsų, zanavykų, krašto?
Aš tai čionais nuo mažumės
Grabkrančiais basa laksčiau.
Pašešupiais, paširvinčiais
Žodžius kaip kvietkelius raškiau.
Užtatai teip i šneku... Ma gerai!
Merguč, nepyki,
Mes abidvi juk lietuvės...

Aš da priedo — zanavykė!