Pareik pro išbalusią vyšnią,
Kada žemė saulutėm žydės,
Pareik, nors ir tektų sugrįžti,
Į kur niekas lydėt nenorės.
 
Juk ir paukščiai pavasarį grįžta
Į savuosius šakotus medžius,
Audrose ir nakty nepaklysta,
Rodant žvaigždėms tiesiausius kelius.
 
Paprašyčiau ir aš, jei žinočiau,
Iš kurio tau žvaigždyno pareiti,
Kad mėnulis drobulę paklotų,
Pro mano gražiausią vyšnaitę.
 
Pareik...
Lyg anksčiau kad pareitum iš pievos
Tuo vingiuotu siauru takeliu,
Skarele tau bus baltosios ievos,
Nubyrėję sniegu ant plaukų.
 
Ne žibuoklių parneški šį kartą
Ir ne plukių geltonų žiedų,
Tiktai meilę ir maldą tą pačią,
Kurią mokei ir ją vis menu.
 
Vakarai ir rytai čia tie patys...
Pamatysi, sodely mūs gera,
Namuose tu nebūsi kaip svečias...
Pareik nors akimirkai, Mama!