Geriau neklausk, kaip gyvenu –
Sijoju prakaitą per odą,
O rytui dar nesėjus aušti,
Svajoju, kad naktis ateis.
Krintu į tas dosnias rankas,
Kurios bent žodį gerą duoda,
Dangstausi karštą dieną gėdą
Gamtos duotaisiais lopiniais,
Skaičiuoju krintančias žvaigždes,
Bet jonvabalių dar negaudau,
Minioj jaučiu vienatvės baimę,
Kol sielos neatsidarau,
Linksmai nešioju su velniais
Kadaise krautą būvio naudą.
Nepatikėsiu, mielas drauge,
Kad būti gali dar geriau –
Išverdu troškinius, sriubas
Taip, kaip geriausi kulinarai – 
Užkaitusi metu į puodą
Tai, ką turėjau po ranka.
Kai amžinai kiauri pilvai
Į neviltį kada įvaro,
Sakau: „atauškite, mielieji,
Šiandieną eisim į lankas".
Juokiuosi iš visų bėdų,
Net šonai nemankštinti sopa.
Užuot keiksnojus, ieškau gėrio
Užgriuvusiuose reikaluos.
Negaila nuoširdiems draugams
Per pusę skelti vieną kruopą.
Matau – manim nepatikėjai,
Manai, kad aš tuščiai giriuos.
Ne, dviračio neišradau,
Neužimu reikšmingos vietos – 
Dažnai kraujagyslių sistemos 
Suauga skaudžiai su kėde...
Ištikimiau, negu šuva,
Išmokau mylinčius mylėti,
Tad šypsena retai išblunka 
Nenugrimuotame veide.