Suvalgyk gabalėlį mano kaulų.
Ataugs, jeigu pasėsi vazonėlin,
kur kukliai kaip skepetėle pridengtų
glažutėmis grumstus neatsigėrusius.
Jie tik byrėtų, dienomis saulėtomis
be saiko kepinami.
Šiek tiek drėgmės –
kvepėtų nuo to reto lašo
net krumpliai žemėmis.

Jos pačios auga, ne išstypusi pavasario žolė.
Ši nepasotinamai vis kažko maldauja – – –
draugijos, kad trumpam prisėsčiau.
Dar įsismelks į mano samaninę akį –
sudilgčiotų – kerotųsi nebeišraunamos
vyzdžiuos suslėptos šaknys.
Gaji, net priartėjus dalgiui
joks žiogas nesibijo, aš ją lepinčiau –
netrokštų – pats vanduo jos linkui svertųsi
atsakymu iš laistytuvo tarpų.

Palangė. Dvelksmas antiseptikų,
per daug ryškios šviesos palatoje –
viską sugėrė, leisk ir man išlepti –
minkšta duobelė dirvoje paspaudus,
bent valandėlę
      lik prie gabalėlio mano kaulų.