Dabar, žinoma, jau pamiršau.
O prisimenu aš nedažnai.
Todėl gyvensiu kaip sraigė,
nes tik ji į nauja
išpūtus akis žiūri.
O gal geriau triušis?
Ne, per daug bailus,
bet sraigė irgi, plius, dar lėta.
Tada viskas — basta!
Išskrisiu į nežinią,
į vakuumą, į plazmą.
Bekūnis pavidalas,
be nuovokos, jausmų,
tik su išpūstom akim
ir pakeltom ausim.
Baksnosiu iš dangaus,
šventinsiu visus
su šiuolaikiškai ištiestu
viduriniuoju pirštu.
Ypač — kurmiui,
nes vis tiek žlibas —
nieko nesakys.
Sako, geros šėlionės
atmintį grąžina...
Ar gražina?..
Visgi kiaulė, greičiausiai,
įdomiausia mano išraiška.
Valgau, miegu,
dar kartais keikiuos.
Lapė, kiaunė —
ne dažnai, bet įmantriai.
Kailiukas žvilga,
tik pauodegys rudas.
Sako, sužvėrėjau...
Va! prisiminiau.
Klausimas iš niekur —
kuo čia tie gyvūnai dėti?