Išlikti žmogumi pasaulyje nelengva,
Dažnai kelionė būna per sunki
Netgi už tą, kada naktis tau galvą dengia,
Arba per pelkę rūkuose brendi.
 
Laimingas, jei tikrai esi kely ne vienas,
Jei bendražygių ta pati vilties žvaigždė,
Kuri sujungs tvirčiau nei jungia tiltą plienas
Vardan istorinės savos tautos sėkmės.
 
Tiktai blogai, kad būna pakeleivių,
Kurių visai, visai kiti tikslai,
Tave klaidins ir siūlys kelią kreivą,
Išduoti tą, kurį pasirinkai.
 
Baugins ir šmėklos, rodys valdžią, auksą,
Įkalbinės — Tėvynę jiems palik,
Priimk jų dovaną, tą  purviną apgaulę,
Tiktai nuo žemės protėvių išnyk.
 
Ir bus kas eis, parduos gimtinės slenkstį,
Ir dengsis laisve, nuodėmės skraiste,
Pamirš, kad prakaitu kadais jį bočiai laistė
Ir buvo mūs visų pradžių pradžia.
 
Duok, Dieve, nesuklyst, nesukt iš tikro kelio,
Nueit Nevėžio, Nemuno krantais,
Palikti ąžuolu prie beržo, aukšto klevo,
Palikt amžiams Lietuvos vaikais.