Sumaišties klajonės. Lyg skaityčiau Hamletą
Apnikus abejonė plūsta vis į širdį.
Ji pildos, pildos, pildos...
Vis verčia lenkti durų svirtį.
Viltis ir abejonė verčia vis nerimti.
Jos beldžias ir beldžias...
Prašo atrakinti.
Viltis ir abejonė – tai naujos mano draugės.
Kadais jos traukės, traukės ir traukės...
Jausmai krūtinėj nebesiautė.
Dvi naujos draugės – jos nėra mielos.
Verčia vis dūmoti ir dvejoti,
Kur padėjau raktą nuo savo sielos.
Viltis bei abejonė čia stabdo, čia stumia eiti.
Eiti? Neiti? Eiti? Neiti?
Vėl turiu pirmoji žingsnį žengti!
Pavargau nuo abejonių
Ir vilčių tuščių. Tokių tuščių...
Vis tos gyvenimo klajonės...
Vis tos gyvenimo klajonės
Vėjo neštos, mestos ir pamestos...
Išnykit kartu su abejonėm!
Išnykit, nykit ir pranykit!
Viltie ir abejone,
Daugiau čia nesugrįžkit!
Viltys, abejonės... Kam gi vargas tas
Spręsti – „būti ar nebūti“...
Lyg skaityčiau Hamletą...