Nemiega nerimas
Gyvenime reikėjo dalyvauti!
Tuščiais delnais skubėjai vis pro šalį
Ir įsigudrinai save apgauti –
Nešeisi tik gyvenimo viršelį...
Slenki toks vienišas. Kelelis dulka...
Tuoj baigsi drengti lopytą sermėgą...
Seniai jau pražygiavo tavo pulkas,
Dėl to ir mano nerimas nemiega.
Dar riedančioj gyvenimo karietoj
(Ją supa permainų drobinis vėjas),
Galbūt, ir rastųsi kertelėj vietos,
Nors nekviečiau tuomet, kai to tikėjais...